Untitled Document

Istorijos

Ariana 23 savaitė 590 g

Ariana gimė 23 nėštumo savaitę ir svėrė tik 590 gramų, o ūgis 28 cm...

Net nežinau, nuo ko pradėti, istorija mano bus ilga...

Kai pastojau, buvau pati laimingiausia. Tik viskas buvo ne taip, kaip norėjau - su vaiko tėvu išsiskyrėm, patyriau labai didelį stresą, prasidėjo kraujavimas. Kadangi nėštumo laikotarpis buvo trumpas, daktarai nieko padaryti negalėjo. Tris kartus buvau ligoninėje dėl kraujavimo per pirmuosius 3 nėštumo mėnesius. Oj, kaip buvo baisu! Labai bijojau netekti savo dukrytės, bet paskui viskas susitvarkė. Buvau laiminga, vaikas pilve augo. Padarė echoskopiją, pamatavo kūdikėlį, patvirtino, kad vaikutis vystosi gerai. Echoskopijos metu sužinojau svorį, ūgį.

Praėjus kiek laiko pradėjo labai stipriai tinti mano kojos ir rankos, net vaikščioti tapo sunku. Tuo metu buvo gal 20 -21 nėštumo savaitė. Mano ginekologė irgi išsigando ir nusiuntė mane į Antakalnio ligoninę, bet ten nusprendė, kad man viskas gerai, liepė daugiau judėti ir išleido namo. O aš ir taip judėjau daug, nes darbas mano ne iš lengvųjų, fizinis.

Išėjau iš ligoninės nesuprasta. O mano gydytoja įtarė, kad kažkas man negerai su kepenimis. Po dvejų savaičių, 23 nėštumo savaitę man darbe prasidėjo sąrėmiai. Nuvažiavau į polikliniką, kur sužinojau, kad gimdymas prasidėję, gimdos kakleli atsidaręs 5 cm ir jau matosi vaikutis. Liepė kuo greičiau važiuoti į ligoninę. Skaudėjo, bet skausmas buvo ne toks stiprus ir aš neįtariau, kad tai gimdymo skausmas. Draugė mane nuvežė į Antakalnio gimdyklą, bet ten niekas neskubėjo manęs apžiūrėti. Aš pati nuėjau į gimdyklą, jaučiau, kad vaikas jau lenda. Pasakiau, kad prieš pora savaičių buvau atvykus ir man nebuvo suteikta pagalba, bet niekas tuo tikėti nenorėjo. Ligoninėje suleido vaistus, kad sustabdytų gimdymą, paskui brandino vaikui plaučius. Sąrėmiai baigėsi. Visą naktį pragulėjau ant stalo, davė man raminančių vaistų, kad užmigčiau. Bet aš neužmigau, tik meldžiau Dievo, kad viskas būtų gerai. Atėjo rytas ir apie 12 val. vėl prasidėjo tas pats. Skausmas buvo toks didelis, kad kentėti buvo neįmanoma.

Pagimdžiau 15 valandą, spalio 22 dieną. Tai buvo Ji, svėrė vos 590 gramų. Vaikutį nuplovė, pamatavo ūgį, svorį. Man trumpai parodė mano katinėlį ir iškart išnešė į naujagimių reanimaciją. Man buvo didžiulis šokas! Buvai kaip nesava. Gydytojai sakė, kad jei vaikas išgyvens 3 paras, tokiu atveju dar kažkokia viltelė yra... Daktarai dar gimdykloje mane bandė raminti, kad jei vaikas neišgyvens, į tai žiūrėčiau kaip į persileidimą. Pradėjau dar daugiau verkti, kad aš niekada nedaryčiau aborto ir aš noriu šito vaiko. Taip buvo suku, nežinojau kas bus toliau su mano mergaite.

Kai tik parvežė mane iš gimdyklos, beveik iškart nulėkiau pas dukrytę, nors sakė, kad man vaikščioti negalima. Bet aš norėjau į ją pažiūrėti, pabūti su ja. Tik pamačius, vėl ašaros. Guli mažytė inkubatoriuje. Pamačiau tokią mažą, prijungtą prie laidų. Už ją kvėpuoja aparatas, odelė permatoma, visos venos matosi. Kūnelis plaukuotas, veidas taip pat. Ausyčių dar nebuvo, tik mažos skylutės. Akytės dar neatsimerkusios. „Jėzau, tikras kačiukas“ pagalvojau. Svoris nukrito nuo 590 gramų iki 500 gramų. Tos trys paros buvo labai ilgos ir sunkios. Kiekvieną dieną iš ryto ėjau pas ją, nešiau pienuko. Bijojau užeiti į intensyvios terapijos skyrių ir išgirsti blogą žinią. Aš bijojau, bet tikėjau, ir man buvo labai baisu. Palatoje mes gulėjome trise, visos trys susilaukę neišnešiotų vaikelių. Mes viena kitą raminome, guodėme. Mano mergytė buvo pati mažiausia iš visų.

Ariana

Dukrytę maitino per zondą. Pradėjo valgyti po miligramą pieno. Pieno buvo, bet tiek nereikėjo, tekdavo išpilti viską į kriauklę. Svoris vieną dieną plius 1 gramas, kitą dieną jau minus 2 gramai...

Reanimacijoje pakrikštijome dukrytę, kad su Dievo palaima pasveiktų ir stiprėtų. Antakalnyje pragulėjome 10 dienų. Man leido antibiotikus, išraše buvo parašyta, kad priešlaikinio gimdymo priežastis – infekcija mamai.

Dukrytę išvežė į Santariškių Naujagimių intensyvios terapijos skyrių. Buvo lapkričio 1 diena. Norėjau važiuoti kartu su ja, bet neleido. Tada mane greit nuvežė brolis namo pasidėti daiktų, tada iškart lėkėm pas ją. Labai bijojau šito pervežimo. Ten vėl šokas, nes daktarai jokios garantijos nedavė, tik sakė, kad reikia laukti stebuklo, nes per maža mergaitė ir labai silpna. Išgyvena iš 100 tokių mažučių tik 1 toks vaikas. Bet aš tikėjau, kad ji išgyvens ir kovos toliau, nes 10 dienų jau buvo praėję, reiškia stipri mergaitė mano ir kovotoja.

Pradėjo po truputį ir svoris augti - po gramą į dieną, kartais po 3-5 gramus. Pažanga buvo! Bet pati kvėpuoti vis dar negalėjo. Po mėnesio ji svėrė tik 900 gramų. Leido jai vaistus, kad plaučiukai išsivystytų, bet beveik rezultato nebuvo. Nusprendė operuoti, padaryti atviro arterinio latako operaciją. Nebuvo garantijos, kad ji išgyvens operaciją, bet aš sutikau. Viskas buvo Dievo rankose! Vaikas nesvėrė nė 1 kilogramo, o jau buvo atlikta pirmoji operacija! Ta diena praėjo kaip ant adatų. Buvau bažnyčioje, meldžiau, kad jai nieko nenutiktų. Vėl į ligoninę. Kai pamačiau nubudusią po narkozės, jaučiau ir džiugesį, ir skausmą širdyje.

Ariana

Į Santariškes važinėjau kaip į darbą - po 2 kartus per dieną. Ir ryte, ir vakare, kad galėčiau su ja pabūti. Vežiojau pieną, kol jo buvo. Leisdavo ją paliesti ir paglostyti, nors ir trumpai. Buvau tokia laiminga, kad galiu nors už rankytės ją palaikyti. O taip norėjosi ją ant rankų paimti, apkabinti stipriai. Vėliau buvo atlikta akyčių operacija. Vėl operacija, vėl narkozė, vėl sutikau. Aš labai norėjau, kad mano vaikas matytų pasaulį. Po operacijos viskas ėjo į gerą pusę - pradėjo savarankiškai kvėpuoti. Gydytojai guldydavo mano dukrytę man ant krūtinės ir mes valandą per dieną taip gulėdavom. Koks buvo geras jausmas girdėti, kaip širdutė stukseno, kaip kvėpuoja pati.

Aš visą savo gyvenimą dėkosiu intensyvios terapijos skyriaus personalui už savo stebuklą, kad jie taip rūpinosi mano dukryte – kaip savo vaiku. Taip mielai ir gražiai kalbėjo su manimi. Tie aparatai skyriuje labai slegia! Viskas pypsi!

Ariana

Po savaitės mus perkėlė į Neišnešiotų naujagimių skyrių. Pagaliau aš ir mano dukrytė dviese gulėjome vienoje palatoje! Dvi savaites pragulėjo inkubatoriuje, po to ją perkėlė į tokį gražų pintą lopšelį. Ten dar prabuvom mėnesį su puse. Pati maitinau, pati viską dariau. Pradžioje valgė per zondą, vėliau išmoko valgyti iš buteliuko. Svoris augo. Svėrė 2 kilogramus, o aš buvau tokia laiminga. Norėjo jau namo mus išleisti, tačiau prieš išrašant pradėjo springti, net kelis kartus seselės gaivino. Ir vėl man pasidarė silpna, baisu. Mes vėl likom. Dukrytei buvo labai nukritęs hemoglobinas, mažakraujystė. Du kartus perpylė kraują reanimacijoje, trečią kartą skyriuje. Dukrytė visai neteko jėgų, negalėjo bet čiulpti. Likom dar vienai savaitei. Bet dukrytė pasidarė žvalesnė, gražesnė ir mus išleido namo. Valio!

Ligoninėje išbuvo labai ilgai - nuo spalio 22 dienos iki vasario 14 dienos. Grįžimo namo dieną jos svoris jau buvo 2 kilogramai 400 gramų. Mažutė, bet auganti, sveikstanti ir, svarbu, kad namuose jau...

Ariana

Kas pusę metų važiavome į Santariškes patikrini akyčių ir ausyčių. Nežinojome, ar ji girdi, nes buvo per maža nustatyti. Kai sukako metukai, atsigulėme į ligoninę tikrinti ausyčių dugno. Vėl narkozė! Patikrinus pasakė, kad galėjo būti blogiau: viena ausis truputį prasčiau girdi negu kita. Vaikštom į raidos centrą kas pusę metų. Pirmą kartą kai buvome, Arianai buvo 10 mėnesių, tačiau ji atrodė kaip 5 mėnesių kūdikis: sėdėti, apsiversti pati į kitą šoną nemokėjo, netarė nė vieno žodžio. Su mergaite dirbo masažistė, logopedė, psichologė, neurologė. Buvo suteikta lengvą invalidumo grupė. Raidos centras mums labai padėjo: dukrytė ėmė daugiau judėti, išmokė šliaužioti, tačiau ilgai nepradėjo vaikščioti – tik 1,5 metų. Pradėjo mane geriau suprasti, pasidarė savarankiškesnė. 2 metukų buvo labai aktyvi: laksto, lipa kuo aukščiau, krenta, vis tiek daro savo ir manęs neklauso, išlepinau per daug, bet kaip neišlepinsi tokio vaikelio? Čia gi mano džiaugsmas, mylimas žmogeliukas. 2 metų svėrė 11 kilogramų, aukšta ir labai smulki.

Ji tokia, kaip ir visi kiti vaikai, tik truputį raida vėluoja. Man atrodo, kad atsiliekame kokiais 5 mėnesiais. Dabar mėgstamiausias dalykas: dainuoti ir šokti. Pati prašo, kad įjungčiau muziką.

Tokia mūsų dviejų metų istorija :)



Ačiū, Irina, už istoriją. Tu esi nuostabi! Drąsiausia, kantriausiai, mama iš didžiosios M! :)