Untitled Document

Istorijos

Matas 25 savaitės 904 g

Laukėm, labai planuotas lėliukas buvo, nėštumas buvo neblogas, bet lankiausi pas tokią gydytoją, kuri nelabai ką ir pasakydavo, o man buvo placentos pirmeiga. Jei būčiau žinojusi, gal būčiau labiau pasisaugojus...

Atėjo ta nelaukta naktis, kai pradėjau kraujuoti ir atsidūriau Kauno klinikose...neįtariau, kad man gali būti šitaip blogai, kad galiu prarasti savo mažąjį, kuris stuksena į mano pilvuką... Streso, baimės ir nežinomybės buvo labai daug. Nesuvokiau, kas aplinkui vyksta, tik viena mintis galvoje nedavė ramybės, kad tik mažylį išgelbėtų... Skubi operacija ir štai turiu sūnų, kuris gimė 25-26 savaičių, svoris 904 g.

Nieko gydytojai nežadėjo. Dar tą pačią dieną mes jį pakrikštijom, nes nežinia, kaip gali baigtis... 10 dienų bvuo labai įtemptos - mažasis coliukas savarankiškai kvėpavo, reikėjo atlikti širdutės operaciją, nes latakėlis neužsitraukė pats. Po operacijos pradėjome jau girdėti kitokias gydytojų šnekas. Mažučiui gerėjo, pradėjo augti svoris. Ligoninėje praleidom virš dviejų mėnesių. Buvo labai daug ašarų, nežinomybės, bet mes tikėjom, svajojom, nenuleidom rankų, kad ir kaip skaudu buvo. Mes ateidavom pas savo mažiuliuką su šypsenom, didele meile.

Dabar Matui du metukai ir jis yra labai judrus, protingas vaikas. Mums sakė, kad iki dviejų metukų nevaikščios, nekalbės, raida stipriai atsiliks - mums to nenutiko. pradėjo labai anksti vaikščioti, kalbėti, dabar labai daug ir aiškiai šneka. Raidą pasivijo. Dėl tokių talentingų žmogučių reikia labai stengtis ir juos labai mylėti, nes jie taip gimdami atsineša kažką ypatingo...

Labai labai esu dėkinga Kauno klinikų intensyvios pagalbos skyriaus gydytojams ir slaugutėms. Jiems būsiu visą gyvenimą dėkinga, kad jie išgelbėjo mano angeliuką ir visus kitus mažus stebuklėlius...

Mato mama Reda