Untitled Document

Istorijos

Amelija 26 savaitė 990 g

2016.05.02, 12:52 val., 26 sav. 4 d., 990 g, 33 cm

Žinia, kad laukiamės vaikelio mums su vyru buvo netikėta, tačiau ypatingai džiugi. Visą nėštumo laikotarpį reguliariai lankėmės tiek pas šeimos gydytoją ir ginekologę poliklinikoje, tiek privačiai. Nuosekliai laikiausi visų gydytojų nurodymų, gėriau vitaminus, džiaugiausi didėjančiu pilvuku ir ypatingai gera savijauta. Širdyje nuolat kirbėjo mintis, kad po širdimi nešioju mažą mergaitę, kuriai iškart žinojau vardą - Amelija. Nuojauta neapgavo - 16-tąją nėštumo savaitę reguliaraus vizito metu gydytoja patvirtino, kad pilvuke auga mergytė, kuria mes be galo džiaugėmės. 2016 m. balandžio 29 d. vizito metu lyg nujausdama gydytojos paklausiau: - Sakykite, o jei Amelija gimtų dabar, 26-tą nėštumo savaitę, ar ji išgyventų? - Greičiausiai ne, ji dar labai mažutė... Nesijaudinkite, Jums taip tikrai nenutiks, juk Jūsų savijauta bei tyrimai PUIKŪS! Tądien buvome kaip niekad laimingi, vakare išsiruošėme šokių repeticijai, kadangi po savaitės planavome atšokti taip ilgai lauktas ir planuotas vestuves. Tačiau kitą rytą visi vestuvių planai, viltys ir svajonės dužo į šipulius... Ir štai prasideda stebuklinga Amelijos istorija...

2016.04.30 rytą man netikėtai pradėjo tekėti vaisiaus vandenys. Nesupratau kas vyksta, puoliau panikuoti, mušė karštis, darėsi bloga. Nieko nelaukdama su mamos ir vyro palyda išskubėjau i artimiausiai esančius Vilniaus gimdymo namus. Budinti gydytoja paklausė vaisiaus širdies tonus, o man pakilus nuo apžiūros stalo abejonių neliko - man tikrai pradėjo sparčiai tekėti vaisiaus vandenys. Apimta panikos ir nežinomybės išgirdau seselei sakant, jog reikės nutraukti nėštumą ir nedelsiant vykti į Santariškių klinikas. Nutraukti nėštumą prilygo minčiai, kad turėsiu atsisakyti vaikelio, iki tol neįsivaizdavau kaip 26 sav. vaikas gali išgyventi ir iš vis kokio mažumo jis turėtų būti? Nuvykus į Santariškių klinikas buvo galutinai nustatyta, kad plyšo vaisiaus vandenų maišas dėl galimos infekcijos ir artimiausiomis dienomis reikės gimdyti. Man buvo pasakyta, kad dėl nebrandžių vaisiaus plaučių yra būtina suleisti 2 dozes vaistų plaučiams brandinti per 24 val., tad svarbiausia išlaukti parą nepagimdžius. Ta para prilygo visai amžinybei, niekada nepamiršiu kaip skaičiavau minutes kol ateis seselė ir 03:00 val. ryto suleis antrą vaisų dozę. Visą naktį negalėjau užmigti, glosčiau pilvuką ir raminau savąją Ameliją, vis kartojau, kad ji privalo būti stipri ir kovoti, nes mamai ir tėčiui yra be galo reikalinga. Ramindama ją, pati jaučiausi beviltiškai ką nors pakeisti. Vandenys vis bėgo, Amelijos judesiai retėjo, o man darėsi vis baugiau dėl Amelijos gyvybės. Atėjus pirmadienio rytui buvo sušauktas bendras pasitarimas, kuriame dalyvavo Santariškių klinikų akušerijos ir ginekologijos skriaus vadovė prof. Gražina Drąsutienė. Aptarus mūsų situaciją su kitais gydytojais buvo liepta rinktis: bandyti dar nešioti vaikelį, tačiau yra rizika, kad virkštelė gali iškristi pro gimdą ir vaikas gali žūti dar gimdoje arba nutraukti nėštumą jau tą pačią dieną ir gelbėti vaiką. Rizikuoti Amelijos gyvybe neketinome, tad nutarėme, kad jai jau yra laikas išvysti pasaulį, nors ir 3 mėn. anksčiau... Kadangi vaisiaus padėtis buvo įstrižinė, gimdos kaklelis pilnai užsivėręs, o sąrėmiai taip ir neprasidėjo, man buvo atlikta cezario operacija. Žinote, visada svajodavau ir įsivaizdavau vaiko gimimą kaip be galo džiaugsmingą akimirką, kuomet ką tik gimęs vaikas yra paguldomas motinai ant krūtinės, o vaiko tėvelis glaudžia juos abu glėbį, tramdydamas džiaugsmo ašaras. Deja, mūsų atveju Amelijos gimimas buvo kupinas streso ir nežinomybės. Jaučiau, kad mano mažąją Ameliją tiesiog išplėšė iš manęs, nei verksmo, nei sekundės žvilgsnio į ją, tik besisukančios mintys ji išgyvens ar ne. Mane operavusi akušerė pranešė, kad gimė mergaitė ir ją reikia kuo skubiau vežti į reanimaciją. O aš nesusigaudžiau savo jausmuose ir emocijose. Gimė ji 2016.05.02 d. 12:52 val. būdama vos 26 savaičių ir 4 dienų, svėrė - vos 990 gramus, ūgis 33 cm. Ir štai viskas. Iliuzija apie gražiausią vaiko gimimo akimirką dingo, likau gulėti viena pooperacinėje palatoje ir laukti... Vienintelis dalykas, kuris liko, tai atėjusio vyro akys, kupinos džiaugsmo ašarų. Tai buvo akimirka, kai aš pradėjau tikėti, kad viskas TURI būti gerai, nes kas kitas jei ne mes, tėvai, tikės savo mažuoju stebuklu. Štai čia norisi sustoti ir padėkoti mano nuostabiam vyrui, kuris ne tik tvirtai laikėsi pats kai buvo be proto sunku, bet tuo pačiu palaikė mane, drąsino, ramino, glaudė prie savęs, įkvėpė tikėjimo ir nė sekundei neabejojo, kad VISKAS BUS GERAI.

Tęsiant istoriją... Praėjus keletui valandų po operacijos, tėveliui ir močiutei buvo leista pirmą kartą pamatyti Ameliją, deja, man, sunkiai pajudančiai, reikėjo nekantriai laukti kitos dienos ryto ir susitikimo su savo mažu stebuklu. Grįžus vyrui iš susitikimo su mūsų maža princese, klausinėjau jo kokia ji, kokia yra jos būklė, prognozės. Daktarai daug nežadėjo tik liepė laukti ir būti kantriems. Tądien turėjau galimybę tik pamatyti jos nuotrauką, man ji buvo tobula! Pagaliau atėjus kitos dienos rytui aš galėjau nueiti į intensyvios terapijos skyrių - reanimaciją ir pirmą kartą JĄ išvysti. Žodžiais sunku apsakyti kas dėjosi mano viduje, jaučiau nekantrumą, jaudulį, baimę ir tuo pačiu didelį džiaugsmą. Pamačiau ją, savo Ameliją, tokią gležnutę, bejėgę ir mažą. Jos oda buvo rausvai permatoma, kojytės sulig mano piršto storiu, akys užmerktos, intubuota, įvestas zondas, kateteris lašelinei, prijungti davikliai, stebintys širdies ritmą, kvėpavimą, temperatūrą. Guli ji savo ,,kosminiame laive" - inkubatoriuje, kuriame palaikoma šiluma ir ne gana to dar uždengta papildoma plėvele, nes šilumos nepakanka. Gydytojai turėjo sukurti kuo panašesnes sąlygas į motinos gimdą, nes vaikas gimęs taip anksti patiria didžiulį stresą. Įžiūrėti veiduką buvo beviltiška per visus prijungtus aparatus ir vamzdelius. Toks buvo pirmas vaizdas, o tai šiurpino. Pasiteiravus gydytojų apie Amelijos būklę, šie didelių vilčių neteikė ir sakė, kad gyvename bei džiaugiamės šia diena, būklė yra labai sunki, tačiau stabilizuota, svarbiausia Amelijai išgyventi pirmas 3 paras. Skaudžiausia mums buvo matyti bejėgį savo vaiką ir tuo pačiu būti bejėgiams patiems kuo nors jai padėti šioje situacijoje. Vienintelis dalykas kurį galėjau padaryti, tai atnešti ,,auksinį" pieno lašą savo kūdikėliui, užtikrinti besąlygišką meilę ir buvimą šalia. Kas 3 val. pusvalandžiui galėdavome aplankyti savo mažąją princesę, o kitu laiku gėriau daug vandens, stengiausi būti pozityvi ir išspausti bent kelis, tokius reikalingus pieno lašus. Kaskart lankant Ameliją, ją ragindavome ir nuolat kalbėdavome kokia ji yra stipri, tikra kovotoja už savo gyvybę, kaip mes ją mylime ir tikime jos jėgomis. Nuolat kengūruodavome (koks neapsakomas jausmas glausti savo vaiką), motyvuodavome ją ir ramindavome save. Didžiulis ITS seselių bei gydytojų palaikymas kaskart suteikdavo vilties ir tikėjimo. Praėjus 3 kritinėms paroms šiek tiek palengvėjo, tačiau žinios apie jos būklę nedžiugino. Amelijai buvo nustatytas neišnešioto naujagimio kvėpavimo sutrikimo sindromas, atviras arterinis latakas (AAL), infekcija, gelta, maisto netoleravimas. Per tris dienas svoris nukrito nuo 990 g iki 860 gramų. Amelijai buvo duodami vos 2 ml mano pieno, kurių ji netoleravo, tad nuolatos į veną buvo leidžiama lašelinė. Dėl AAL buvo leidžiami 3 dienų kurso vaistai, geltai šalinti naudojama fototerapija (švytinimas po lempa). Maždaug 5-tą dieną po gimimo Amelija pati pradėjo kvėpuoti, tačiau reikėjo kaniulių, kurios nuolat tiekė deguonį ir padėjo palaikyti teigiamą slėgį plaučiuose, kad šie tiesiog nesubliūkštų. Infekcijai šalinti buvo skirtas antibiotikų kursas. Po kelių dienų sulaukėme gerų žinių: AAL užsivėrė vaistų pagalba, o Amelija pradėjo geriau toleruoti mano pieną. Tačiau kaip gydytojai minėjo, kelias bus vingiuotas, vieną dieną bus pagerėjimų, kitą dieną gali laukti nemalonios žinios. Tad toliau sekė žinos, kad AAL vėl atsivėrė, teks vėl kartoti vaistų kursą, o taip pat be nuolatinių desaturacijų (deguonies trūkumas ir kvėpavimo rodiklių kritimas) atsirado apnėjos (kvėpavimo sustojimai, trunkantys ilgiau nei 10 s.). Apnėjos buvo gana dažnos ir gilios, matydavome kaip monitoriuose krenta širdies ritmo ir kvėpavimo rodikliai, kaip prižiūrinčios seselės staigiai puola žadinti ir judinti vaiką, kad šis prabustų ir vėl įkvėptų. Intensyvios terapijos skyriui (ITS) išbuvome 10 parų, o po jų būklei stabilizavus Ameliją perkėlė į Santariškių Vaikų ligoninės naujagimių intensyviosios terapijos skyrių. Buvau išleista iš ligoninės, tačiau nuolat lankydavome dukrytę ir atveždavome jai pienuko. Būklė negerėjo, apnėjos kartojosi, po 3 bandymų vaistais užverti AAL deja taip ir nepavyko, tad grėsė širdies operacija. Nustačius, kad AAL nėra reikšmingas nei širdies darbui, nei kvėpavimui, buvo nutarta operaciją atidėti. Mažais žingsniukais situacija ėmė gėrėti, deguonies poreikis ėmė vis mažėti, Amelija pradėjo toleruoti motinos pieną ir su diena priaugdavo po kelis gramus. Praėjus 1 mėnesiui reanimacijoje, mes su dukryte buvome perkeltos į Neišnešiotų naujagimių skyrių (NNS). Tuo metu ji svėrė 1100 gramus. Pagaliau galėjome patys ja rūpintis, būti visą parą šalia jos, bendrauti, laikyti ją glėbyje, prižiūrėti. Dieną naktį kas 3 val. nusitraukinėdavau pieną, Ameliją perrengdavau, keičiau sauskelnes, lengvai apiprausdavau, sverdavau ir nuolat fiksuodavau jos augimą bei pažangą. Paimti 1 kg sveriantį kūdikį iš pradžių buvo tikras iššūkis, tačiau laikyti ją savo rankose kai gyvybės pavojus vis tolo buvo neapsakomai gera. Taip bėgo dienos, Amelija vis augo ir stiprėjo, tačiau kaniulių ir deguonies jai vis dar reikėjo. Niekad nepamiršiu tų naktų kai tiesiog šoki su šiurpu iš lovos išgirstant aparatų cypimus, įspėjančius, kad kvėpavimas ar širdies veikla trinka. Puldavau Ameliją žadinti, matydama jog šį mėlynuoja ir jai trinka kvėpavimas, kviesdavau seseles iš išgąsčio ir melsdavau, kad visa tai kada nors baigtųsi. Ir vieną dieną tai baigėsi! 30 savaitę buvo nuimtos kaniulės ir Amelija galėjo savarankiškai kvėpuoti, žinoma, šalia buvo padėta deguonies kaukytė, jei vis dėl to prireiktų. Atrodė viskas eina vis geryn, 32 sav. Amelija pradėjo mokytis valgyti iš buteliuko, svoris vis augo, o ji tik stiprėjo. Tačiau 33 savaitę buvo nustatyta retinopatija. 37 savaitę teko atlikti akyčių operaciją. Po operacijos Amelija praleido intensyvios terapijos skyriuje. Amelijai atsigavus po narkozės ir praėjus parai po operacijos ji pati įkvėpė, tad galėjo grįžti į NNS skyrių.

Ir pagaliau 2016 m. rugpjūčio 30 dieną, po 3,5 mėnesių praleistų ligoninėje mes grįžome namo. Visi laimingi, emocionalūs, be didelių sveikatos problemų. Dabar Amelija yra guvi ir judri mergaitė. 2016 m. rugsėjo 2 d. suėjo 4 mėnesiai (koreguoto amžiaus 1 mėn.), sveria 4.1 kg, daug valgo, miega ir labai noriai bendrauja su savo tėveliais. Vertinant raidą pagal koreguotą amžių, Amelija niekuo nesiskiria nuo pilnai išnešiotų naujagimių. Per mėnesį priaugo 1 kg, reaguoja į tėvelių balsus, aplinką, seka akytėmis ryškius žaislus ir veidus, gana neblogai laiko galvytę, šiek tiek pasivarto bei šypsosi kalbinama. Žinoma nuolat su ja dirbame, darome mankštas, laviname, tad pažanga tikrai matosi. Visos ją kamavusios blogybės traukiasi: AAL yra sumažėjęs iki minimumo, tad labai tikimės pavyks išvengti širdies operacijos. Kvėpuoja gerai, akyčių operacija pavykus, vaistų kiekis vis mažėja... Tikiu, kad laikui bėgant Amelija galutinai pasivys savo bendraamžius ir mes galėsime pasidalinti dar viena šaunia, jau ūgtelėjusios Amelijos nuotrauka bei ženklia pažanga.

Praėjus mėnesiui nuo grįžimo namo, visi prisiminimai ir potyriai yra labai švieži, tad dalintis šia istorija yra be galo emocionalu ir sunku. Tačiau nesidalindami, mes užkertame kelią suteikti viltį šeimoms, kurios išgyvena tą patį. Tad tikiu, kad ši stebuklinga Amelijos istorija suteiks palaikymo, vilties ir tikėjimo jausmą mamoms bei tėvams, kurių vaikelis į pasaulį atėjo šiek tiek anksčiau nei tikėtasi. Kreipiuosi į Jus, mielos mamos, nenustokite tikėti savo vaiko jėgomis ir galimybėmis, drąsinkite, kalbėkite, kengūruokite ir nuolat motyvuokite savo vaiką, kad šis jaustų besąlygišką meilę ir nepasiduotų kovoje už savo gyvybę. Tėčiai, suteikite saugumo, ramybės ir palaikymo jausmą savo žmonoms. Pasirūpinkite, kad jų emocinė būklė būtų kaip įmanoma pozityvesnė, nes kiekvienas taip brangus Jūsų vaikui pieno lašas priklauso nuo mamos savijautos.

Norėtumėme padėkoti visam Santariškių klinikų akušerijos ir ginekologijos skyriaus bei Vaikų ligoninės kolektyvui, naujagimių intensyviosios terapijos gydytojams, akušeriams, slaugėms bei seselėms už visokeriopą pagalbą tiek mūsų mažajai Amelijai, tiek mums patiems! Jei ne Jūsų didelis atsidavimas savo darbui ir profesionalumas, būtų buvę be galo sunku iškęsti akimirkas, kurias patyrėme kol mūsų dukrytė gulėjo Santariškių klinikose. Jūsų paguodos žodžiai, padrąsinimai, raminimai, vilties suteikimas ir begalinis švelnumas bei rūpestis mūsų dukryte, suteikdavo šviesių minčių ir įkvėpdavo pozityvumo. Taip pat norėtumėme padėkoti ir mūsų auksarankei akušerijos ir ginekologijos centro intensyviosios terapijos skyriaus seselei Džuljetai, kuri su tokia meile megzdavo vaikučiams šiltas kojinytes, pirštinaites ir apklotėlius. Jūsų padovanotos kojinytės Amelijai, visada primins Jus! Amelijai paaugus būtinai papasakosime jos trapią gyvenimo pradžią ir apie jus, mūsų angelus sargus, kad žinotų kiek jėgų, atsidavimo ir meilės atiduodate patiems mažiausiems. Niekada Jūsų nepamiršime bei liksime visą gyvenimą dėkingi už šį mažą stebuklėlį! AČIŪ.

Žodis Tau, dukryte... Ne veltui mamos širdis jautė, kad į pasaulį atkeliausi Tu. Ne veltui mamos širdies balsas kuždėjo, kad Amelija (iš senovės vokiečių žodžio ,,Amal" - kova, atkakli) - tai Tau skirtas vardas. Dukryte, ačiū Tau, kad nepasidavei, buvai tikra KOVOTOJA, su kiekviena diena mus vis džiugindavai ir suteikei didžiausią gyvenimo džiaugsmą ir pačią tvirčiausią gyvenimo prasmę mums, savo tėveliams! Tikiu, kad vos gimus ir gavus sunkiausią gyvenimo uždavinį, keliausi ir toliau gyvenimo keliu su tokiu pat troškimu gyventi ir kovoti už save. Mylim Tave, esi mūsų brangiausias turtas!

Babystory.eu nuotraukos