Untitled Document

Istorijos

Izabelė 26 savaitė 1000 g

¨Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs.¨ (Iz.43:2)

Jau treti metai kaip gyvenu Medeline, Kolumbijoje. Mano vyras kolumbietis. Auginame auksaspalvį retriverį Bartą. Žinia, kad laukiuosi pasiekė mus labai ypatingai:

Gegužės pirmąjį sekmadienį mamos dienos proga bažnyčioje dalino visoms mamoms keksiukus. Prie manęs priėjo moteris ir įteikė savo keksiuką sakydama, jog žino, kad Dievas nori, kad būčiau mama. Paėmiau keksiuką, bet nedrįsau tikėti jos žodžiais…Mat dar prieš trejetą metų, beje, irgi per Mamos dieną, išgyvenome labai skaudžią netektį. Buvau tik atvykusi i svečią šalį. Netekom savo laukto, išsvajoto, išmylėto angelėlio. 11-ą nėštumo savaitę man įvyko persileidimas. Labai sunkiai tai išgyvenau ir buvau praradusi tikėjimą, kad kada nors tapsiu mama. Pamaniau, kad ponia įteikusi man keksiuką greičiausiai laiko dietos arba nemėgsta saldumynų. Įteikiau keksiuką savo vyrui ir pasisukom iki išėjimo. Ten mane pasitiko pastoriaus žmona, ištiesdama savo keksiuką tiesiai man. Padėkojau jai už gerą širdį ir pasakiau, kad jau gavau viena, bet ji primygtinai prašė priimti ir šitą.

„Nejaugi iš ties Dievas nori kad tapčiau mama?“ leidau sau pasvajoti. Už kelių valandų klinikoje gydytojas patvirtino tai, kas Dievo jau buvo patvirtinta. Aš tikrai laukiausi!!!

Nėštumas buvo sklandus, be žymesnių komplikacijų. Pirmojo trimestro viduryje dėl labai nežymaus kraujavimo gydytojas prirašė progesterono. Antrojo trimestro pradžioje buvo nustatyta placentos pirmeiga, bet vėlesnė echoskopija parode kad placenta pasikėlė ir viskas tvarkoj.

Suėjus lygiai 26-ai savaitei darbe smagiai papietavus su bendradarbiais, net nenutuokiau, kad vakare prireiks skubiosios pagalbos. Viskas prasidėjo nuo nedidelio kraujavimo iš karto po pietų. Susiskambinome su mane prižiūrinčiu ginekologu išskubėjome į kliniką pasidaryti echoskopijos. Stengiausi save nuraminti, bet negalėjau nustoti verkus, labai bijojau dėl vaikelio gyvybes. Ačiū Dievui, vaikeliui buvo viskas gerai, bet mano gimdos kaklelis buvo sutrumpėjęs. Gydytojas paskyrė gydymą liepė gulėti lovoje ir išsiuntė namo. Vos grįžus namo vėl pasirodė kraujo, šį kartą žymiai daugiau…

Išskubėjom į gydytojo nurodytą artimiausią ligoninę. Budintis gydytojas mane apžiūrėjęs pasakė, kad man prasidėjo sąrėmiai ir, kad situacija labai kritinė, o prognozės dėl vaikelio gyvybės prastos… Iš karto pamaniau, kad randuosi netinkamoje gydymo įstaigoje, kad čia neturi tinkamos įrangos, dėl to taip neigiamai mus nuteikia. Žinojau, kad 26 savaičių kūdikėliai išgyvena... Mintyse kūriau planus kaip atsidurti kitoje ligoninėje, kitoje šalyje, kur gydytojai nuramintų, pasakytų, kad viskas bus tvarkoje, kad gyvybė saugi, kad viskuo bus pasirūpinta, kad mergaitė be jokių abejonių išgyvens, kad jie turi visas reikalingas priemones tam užtikrinti.

Kažkur po valandos nuo to kai atvykome mane paguldė į palatą, suleido steroidus, progesteroną, nifedipiną, pradėjo lašinti magnio sulfatą. Teliko laukti… Gydytojas pasakė kad laikantis lovos režimo galbūt reiks pragulėti net kelis mėnesius. Jaučiausi ramesne, galvojau apie darbą, apie savo mokinukes, apie tai kaip kažkuri laika pasilaikius lovos režimo grįšiu darbą ir kaip laikysiuosi visų saugumo priemonių, kad tik tolesnė nėštumo eiga klostytųsi gerai. Juk iki gimdymo dar taip toli. Nors iš pradžių saremiai buvo beskausmiai, po dienos ar dviejų pradėjau jausti vis stipresnį maudimą.

Dienas leidau fiksuodama sąrėmius, jų intensyvumą. Praėjus šešioms dienoms, spalio 13 d. sąrėmiai pradėjo intensyvėti. Paskambinau vyrui, kuris tuo metu buvo išlėkęs namo išvesti ir pavalgydinti šunį. Po apžiūros gydytoja tik pasakė: viskas tvarkoj, kaklelis dar 13 centimetrų ir užsidaręs. Atsikvėpiau. Mano vyras stovėjęs šalia lovos paklausė ar supratau ką pasakė gydytoja. Tuomet atmerkiau akis ir pasakau, kad puikiai viską girdėjau ir kaip gerai, kad kaklelis užsidaręs. Deja, išgirdau tai, ką norėjau išgirsti. Kaklelis buvo prasivėręs, gimdymas neišvengiamas.

Gimdymas buvo nuostabiausia ką esu patyrusi. Tik gimus vaikeliui, nelieka net mažiausio skausmo, tik palaima.

Jausmas jausti Izabelę ant krūtinės buvo nenupasakojamas. Net nesitikėjau, kad ji bus tokia didelė. Kadangi priaugau labai mažai svorio ir mano pilvas buvo labai nedidelis, įsivaizdavau, kad ji bus labai labai mažytė. O gimė 33 cm ūgio ir svėrė 1 kg. Neonatologas nugabeno Izabelę į intensyviosios priežiūros skyrių. Teko laukti iki ryto, kad galėčiau artimiau susipažinti su savo mažyle. Vyras nufotografavo ir nufilmavo mažylę, o aš dar labiau nestygau vietoje... Užmigti žinoma negalėjau, tik ir laukiau valandos kai galėsiu pamatyti savo mergytę. Prieš atidarant skyriaus duris prisipažinau vyrui, kad bijau mūsų susitikimo… Kai pagaliau atsidūriau prie inkubatoriaus ir pamačiau mažytį vaikelį, apraizgytą laideliais ir kateteriais, intubuotą, kurio bruožai buvo sunkiai atpažįstami, negalėjau patikėti, kad tai mano dukrytė. Buvau įsitikinusi, kad personalas sumaišė ir kad mano dukrytę kažkur kitur išvežė…

Pirmoji savaitė buvo turbūt pati sunkiausia. Jaučiausi šoko būsenos ir negalėjau iki galo suvokti kas įvyko. Baimė ir nežinomybė ledėjo į ašarų pakalnes, buvo momentų kai tiesiog negalėjau nustoti verkus. Viena dieną supykau ant savęs, kad nesitvardau. Pasakiau sau griežtai kad Izabelei reikia manęs stiprios, pilnos vilties. Dievas pakėlė mane ir priminė savo pažadą: ¨Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs.¨ (Izaijo 43:2). Dievo artumas, iš Jo ateinanti stiprybė ir viltis buvo tai, kas leido išgyventi visa ta skausmą ir nežinomybę.

Izabelė buvo bet du kartus intubuota. Visą ligoninėje išbūtą laiką ir dar mėnesį namuose prireikė papildomo deguonies. Buvo nustatyta naujagimių gelta. Atvirą širdies lataką sėkmingai pavyko uždaryti medikamentų pagalba. Prireikė trijų kraujo perpylimų. Dėl centrinio kateterio einančio per vena ir siekiančio širdį, išplito infekcija. Dėl sepsio, kraujo infekcijos Izabelės būklė ypatingai pablogėjo. Širdis plyšdavo kai reikdavo ją palikti ir važiuoti namo nežinant kokia žinia laukia ryte. Lankymo valandos intensyvios priežiūros skyriuje buvo 9 ryto iki 6 vakaro su pusantros valandos pertrauka. Tos trys valandos iš ryto ir trys po pietų prabėgdavo akimirksniu… Grįžus namo laikas sustodavo. Taip ir bėgo dienos...

Ačiū Dievui, pienuko turėjau daug. Man labai padėdavo tai kad prieš nusitraukdama atlikdavau kelis ¨ritualus: pieną nutraukdavau Izabelės kambaryje. Prieš nusitraukdama, peržiūrėdavau jos kraitelį, rūbelius, žaisliukus, nuotraukas ir vaizdo įrašus darytus ligoninėje. Stengdavausi nusitraukti reguliariai kas 3 valandas, aišku ne visada pavykdavo. Ypatingai būdavo sunku keltis naktį. Bet pieno nusitraukinėjimas man padėjo jaustis nors kažkiek naudinga Izabelei. Tiesa, per visą laiką gydytojai ją daugiausiai maitino mišinuku. O aš jį vis šaldžiau.

Po 59 dienų praleistų ligoninėje Izabelė grįžo namo. Kadangi dar nesvėrė 2,5 kilogramo, kengūravome ją dieną ir naktį. Tai buvo didžiausias džiaugsmas, palaima ir nuovargis. Išlaukta ir išmylėta mūsų mažylė pagaliau buvo namie su savo tėveliais! Izabelei dabar jau beveik 4 mėnesiai. Gydytojai džiaugiasi ir net stebisi kad ji, gimusi net trimis mėnesiais anksčiau laiko šitaip puikiai auga ir vystosi. Jei ne Dievo meilė ir stebuklai kuriuos patyrėme kiekvieną dieną ligoninėje ir grįžę namo, nežinau, kaip būtume išgyvenę tokią skausmingą patirtį. Labai padėjo artimųjų žmonių ir draugų maldos ir palaikymas, taip pat sėmėmės palaikymo iš istorijų publikuotų neisnesiotukas.lt ir ansktukas.lt puslapiuose. Tokios istorijos suteikia vilties ir leidžia suprasti, kad nesi vienas su savo skausmu. Labai padėjo įsigytas ankstukų tėvelių vadovas The Essencial Guide for the Parents of Premature Babies, Preemies, Second Edition by D.W. Linden et al. Jame radau gausybę atsakymų į savo klausimus. Perskaičius pora ankstukų mamų parašytų memuarų „From Hope to Joy“ by Jennifer Degl ir „Preemie“ by Kasey Mathews lengviau supratau savo pančios patirtus išgyvenimus. Taip pat padėjo Izabelės dienoraščio rašymas, kurį rašiau nuo antros Izabelės savaitės. Kiekvieną dieną trumpai aprašydavau jos pasiekimus ir gydymo eigą, įkeldavau nuotraukėlę. Dalinausi dienoraščiu su savo šeima gyvenančia Lietuvoje.

Ankstukų tėvelius pirmiausia norėčiau pasveikinti susilaukus savo stebuklo! Ši patirtis jums pakeis gyvenimą. Nustebsite kiek daug iš tikrųjų galite pakelti. Palinkėčiau ieškoti jėgų ir vilties pas Visagalį. Tik Dievas geriausiai žino visus mūsų skausmus geriau nei mes patys. Tik Jis jus atnaujins ir pripildys jūsų širdis nauja viltimi kiekvieną dieną.

Nors labai svarbu kad vaikeliui skleistumėte tik viltingas ir šviesias mintis, bet labai svarbu ir leisti sau pripažinti, ir gedėti viso, ko netekote: galimybės iki galo pasiruošti gimdymui, nespėjote nusipirkti reikiamų kūdikiui daiktų, nespėjote baigti busimų tėvelių kursų. Daugelis netenka galimybes apkabinti savo kūdikio tik jam gimus. Pagaliau gi netenkam galimybes gerėtis išnešiotu sveiku kūdikėliu, kuri įsivaizdavome turėsiantys. Mes visi netenkam tos palaimingos galimybės rūpintis juo patys nuo pat pradžių. Tam, kad išgytume, leiskime sau pripažinti visą, ko netekome.

Su meile, Ankstukės mama Jūratė