Untitled Document

Istorijos

Pijus 27 savaitė 1150 g

Su vyru labai ilgai svajojom apie mažą, švelnų kūdikėlį. Apie jo basų kojyčių trepsenimą namuose. Apie tyrą ir nuoširdų vaikišką juoką...

Tas laukimas ir svajonės užtruko (svajonėmis gyvenom 10 metų), matyt mūsų laimė pas mus ėjo labai labai mažais žingsneliais, taip tikrindama ar mes jos verti.

Pernai prieš Šv. Kalėdas mes su vyru sužinojom, kad laukiamės, geresnės dovanos švenčių proga net nereikėjo. Sunku žodžiais apsakyti, koks begalinės laimės ir pilnatvės jausmas užplūdo mus. Naktimis glostydami vis apvalėjanti pilvuką, nesiliovėm svajoti, spėlioti koks bus mūsų stebuklėlis, į ką bus panašus, kokiu žmogumi mes jį užauginsim. Negalėjom ramiai praeiti pro kūdikių reikmenų parduotuves, nenupirkę ko nors gražaus savo pilvelio gyventojui. Sakoma kad bloga lemiantis ženklas yra iš anksto viską pirkti kūdikiams). Visas nėštumas buvo tiesiog puikus, ir neštumo eigą prižiūrėjo net keli skirtingi gydytojai. Galbūt mūsų stebuklėlis jausdamas kaip labai stipriai yra laukiamas nusprendė paankstinti mūsų susitikimą...

Staiga atėjo ta diena, kuri lyg ir niekuo neišsiskyrė iš kitų, tai buvo eilinis šeštadienio rytas (2013-04-27). Tačiau vakare visa mūsų trapi laimė ėmė byrėti. Tas vakaras buvo siaubingiausias per visą mano gyvenimą...

Prasidėję neaiškūs pilvo skausmai ir kraujavimas nieko gero nežadėjo... Nes ir nėštumas buvo dar nedidelis, tik 27 savaitės.

Vėliau viskas vyko žaibo greičiu. Mūsų miesto ligoninės priimamasis, nubėgę vandenys, nieko gero nežadantys daktarų susižvalgymai ir pokalbių nuotrupos. Išgirdau tik tiek, kad skubiai reikia suleisti vaistus ir subrandinti kūdikėlio plaučius, nors vilčių, kad viskas baigsis gerai nėra, tad ir prisisvajoti nereikėtų. Nusprendėm taip lengvai nepasiduoti ir kovoti dėl savo kūdikėlio. Didžiausiu greičiu vyras įveikė atstumą nuo Rokiškio iki Vilniaus. Nes aš tikėjau, kad šiuolaikinė medicina gali daug ir nepasiduosiu tol, kol bus nors mažiausia viltis išsaugoti brangiausią pasaulyje - savo vaiką.

Santariškių akušerijos ginekologijos centre nežinioje ir skausmuose dar praleidom kelias dienas. Čia pirmą kartą sužinojau, kad manyje augantis stebuklėlis - tai sūnelis.

Mano kūdikėlis be vaisiaus vandenų prabuvo kelias dienas, kol gydytojai nusprendė, kad ilgiau delsti negalima ne tik dėl kūdikio būklės, bet ir dėl grėsmės mano sveikatai. Cezario pjūvio operacija buvo numatyta 2013-04-30. Prieš operaciją visą naktį apsikabinusi savo pilvelį drąsinau savo sūnelį, pasakojau, kaip jis mums su jo tėčiu reikalingas, kad jis - tai mūsų gyvenimo prasmė, prašiau jo ir toliau išlikti stipriam ir kovoti už save. Pamenu kaip be nustojimo kartojau kad aš tikiu juo, tikiu jo noru gyventi.

Pasirinkau operacijos metu dalinę nejautrą, kad bent jau akies krašteliu pamatyčiau savo sūnelio gimimo stebuklą. Visą operaciją jaudinausi, kad tik viskas pavyktų, kad tik kūdikiui viskas būtų gerai. Esu labai dėkinga gydytojų komandai, kuri suprato mano nerimą ir baimes, ir nuolatos kalbėjosi su manimi, drąsino kad viskas vyksta sklandžiai.

Sūnelis į šį pasaulį atėjo ankstyvą rytą 2013-04-30 07:59. Mažylis svėrė 1150 gr ir buvo 37 cm ūgio. Nebuvo nei pirmojo susitikimo, nei sūnelio apkabinimo. Tačiau tą akimirką, buvau pati laimingiausia mama, nes pamačiau tą mažą kamuolėlį, savo kūną ir kraują.

Gimus mūsų mažyliui anksčiau laiko ne tik mes su Pijuko tėveliu, tačiau ir visi artimieji išgyvenome daug prieštaringų jausmų: rūpestį, pyktį, kodėl būtent mums taip turėjo nutikti, kaltę kad galbūt mes kažko nepadarėm ar darėm ne taip kaip reikėjo, siaubą, kas dabar bus, ar išsaugosim savo kūdikį, kurio taip laukėm, vienatvę, kai norėjosi atsitverti tylos siena ir su niekuo nesikalbėti, nebendrauti, baimę, baimę dėl nežinomybės, kas laukia vaikelio, ir galų gale suvokėm, kad mes negalim pasiduoti, negalim nustoti tikėti savo vaiko galimybėmis ir mūsų beribe meile jam - džiaugsmą, viltį...

Buvo daug ir sunkių akimirkų, kai baimė tarsi ledinis šaltis kaustė mūsų širdis. Pirmos sunkiausios buvo kelios paros, iškart po operacijos, kai man neleido keltis iš lovos, o mano mažylis buvo visai šalia, tik vienas vienintelis koridorius mus skyrė. Širdis plyšo nuo neišpasakyto skausmo, kad negaliu iškart pamatyti savo sūnaus, ilgai neištvėriau, susikaupiau, ir nepraėjus parai nuo operacijos nuėjau pas savo Pijuką. Ten gydytojos švelniai ir taktiškai užsiminė, kad mes su vyru turim būti stiprūs ir pasiruošti viskam, kad jei ir pavyks išsaugot kūdikėlį, tai neaišku, kokios pasekmės ir kokia gyvenimo kokybė jo lauks.

Tada supratau tik vieną dalyką, nesvarbu kas ką kalba, aš juk mama aš jaučiu širdimi, kad viskas bus gerai, tiesiog negali būti kitaip. Nes aš tikiu savo sūneliu, tikiu jo noru gyventi, jo stiprybe. Stovėdama prie inkubatoriaus ir žvelgdama į mažą bejėgį savo sūnelį meldžiausi ir kartojau jam, kad viską iškęsiu, viską ištversiu, kad ir kokie sunkumai mūsų lauktų, kad tik jis liktų su mumis.

Praleidus dvi paras reanimacijoje, buvo nuspręsta jį perkelti į neišnešiotų naujagimių intensyviosios terapijos skyrių. Vėl verkiau iš nevilties, kad štai mano mažylis apsuptas medikų komandos perkeliamas į kitą inkubatoriu, kuris pritaikytas pervežimui, visi jį liečia, skuba, o aš negaliu net nusmukusios kepurėlės jam pataisyti. Kadangi man teko dar keletą parų pasilikti ligoninėje, tai tik palydėjus medikus su kūdikiu iki lifto likau su didžiausia neviltimi ir skausmu, kad negaliu sekti iš paskos. Visą likusį laiką verkiau galvodama, kaip jis vienas ten be mūsų, ar jam nešalta, ar ne baisu. Nors vyras nueidavo pas Pijuką ir matydavo sūnų, tačiau atėjęs pas mane vis kartodavo tą patį viskas gerai. Tačiau iš jo veido mačiau, kad tai tik apsimestinis ramumas ir kad nuo manęs jis slepia savo tikruosius jausmus. Pagaliau išėjusi iš ligoninės nuskubėjau pas savo sūnelį. Ir tada vėl išgirdau tą patį, kad būklė labai sunki, sunku ką nors prognozuoti. Sėdėjau ir verkiau, ašaros tekėjo nenumaldomai, tarsi susikurtą maldą kartojau sau, kad viskas bus gerai. Tiesiog privalo taip būti. Visą gyvenimą busime dėkingi Vilniaus Santariškiškių vaikų ligoninės naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus gydytojams ir visam personalui, kuris ne tik išgelbėjo mūsų sūnelį bet ir kaskart rasdavo tinkamus paguodos žodžius, padrąsindavo, privertė mus suprasti, kad net ir toks mažytis žmogutis esantis už storiausio stiklo sienos, mus supranta ir girdi, jaučia. Visą tą sunkų laikotarpį mes buvom ne vieni, mus palaikė tėveliai, kiti artimieji. Tada tikrai pajautėm, kad šeima ir artimieji petys į petį stojosi už mus, kad padėtų kuo galėdami.

Tikėjom, kad mūsų sūnelis turi angelą sargą, nes pavyko išvengti ir retinopatijos, ir klausos problemų ar kitų neišnešiotukams būdingų ligų ir bėdų. Tačiau vis tik ištverti sūneliui teko tikrai nemažai - 7 gyvenimo parą buvo operuotas skrandis, labai ilgai nekvėpavo pats, vėliau jau būdamas neišnešiotų naujagimių skyriuje pradėjo stipriai sloguoti, nuo kurios nusilpus teko pora kartų perpilti kraują. Ir rodos, kai jau viskas liko praeityje ir kai laimingi po trijų mėnesių praleistų ligoninėje grįžom namo, nepraėjus nei mėnesiu užstrigo abeju kirkšnių išvaržos ir vėl panika ir baimė, blaškymasis: nulėkėm su be proto iš skausmo klykiančiu kūdikiu į Panevėžio ligoninės priimamąjį, ir ten išgirdom, kad bijodami neprarasti tokio mažo kūdikio čia jo neoperuos. Gaunam reanomobilį ir lekiam į Vilnių. Visą kelią kūdikis nežmoniškai klykia iš skausmo taip, kad verkiu ne tik aš bet ir vairuotojas su sesele. Laiku suspėjam ir mūsų mažylis patenka į pačias geriausias specialistų rankas. Operacija užtruko, bet viskas baigėsi gerai ir jau po paros laiko keliavom namo.

Šiandien vienintelė juntama mūsų problema - kairės kūnelio pusės raumenukų įtampa. Tačiau kasdien dirbdami namie ir vežiodami Pijuką pas masažistus, lankydamiesi Panevėžio kūdikių raidos stebėsenos centre gaunam daug naudingų patarimų, pagalbos. Čia sulaukiam pagyrimų, kad Pijus labai kabinsi į gyvenimą ir labai nori užaugti sveikas ir stiprus. Sūnelis mūsų labai judrus, noriai bendrauja su aplinkiniais, labai anksti atsisėdo, labai stengiasi kuo greičiau pasivyti savo raida bendraamžius.

Gyvenam mažame miestelyje, kuriame labai nuoširdūs ir geranoriški žmonės. Štai prieš Kalėdas bendruomenės moterys mus nustebino sugalvoję primegzti neišnešiotukams šiltų kojinyčių, kepuryčių, liemenių, užklotėlių. Visas šias dovanėles atidavėm Pijuko likimo draugams, patiems mažiausiems - coliukams.

Sūneliui paaugus būtinai jį nuvešim ten, kur prasidėjo jo gyvenimas ir kur jis praleido savo pirmus tris gyvenimo mėnesius, kad žinotų, iš kokio mažyčio coliuko jis išaugo.

Visoms šeimoms, kurios augina coliukus norėtume palinkėti niekada neprarasti tikėjimo, kad viskas bus gerai. Ir taip pat išsaugoti pasitikėjimą, pasitikėjimą savo vaiku, jo noru gyventi, juoktis, trepsėti savo mažomis kojelėmis.