Untitled Document

Istorijos

Benas, Danas ir Gaudrė 28 savaitė

Mano trys nykštukai gim 28 savaitę. Benas (1060 gr.), Danas (1200 gr.) ir Gaudrė Marija (970 gr.) 38 cm ilgio.

Pirma para buvo sunki, nes reikėjo susitaikyti su mintimi, kad jau pagimdžiau, vaikai toli reanimacijoje, baisiai maži, vieni. Ašaros, ašaros ir dar kartą ašaros. Vyras parodė vaikų nuotraukas. Vėl ašaros. Bet tada dar negalėjau įsivaizduoti, kad realybė bus dar baisesnė. Po paros jau stojausi, norėjau pamatyti vaikus. To ką išvydau reanimacijoje niekada nepamiršiu, „argi čia mano vaikai?“ ... Mažiukai, kaip lėlytės, vieni kauliukai ir oda, vieni vamzdeliai, laideliai, aparatai... siaubas. Vėl ašaros ir vyro raminimai. Ta diena buvo siaubinga, bijojau, negalėjau patikėti, kad jie gali išgyventi. Vyras labai mane palaikė, nors ir jam buvo sunku, niekada nepasidavė, visada guodė ir ramino, kad viskas bus gerai, nes kitaip būti ir negali. Aišku gydytojų prognozės irgi nieko gero nežadėjo. Po kelių dienų vieną berniuką išvežė į Santariškių reanimaciją, jo būklė tada buvo sunkiausia. Jausmas baisus, kai vieną vaikutį atskiria, kad jis nebe ligoninėje šalia. Vaikučių paliesti dar negalėjau, tik pro langelį juos mačiau. Vaikams reikėjo mano pieno, turėjau būti rami, nesinervinti. Nieko nemokėjau ir nežinojau. Man juk vaiko niekas nedavė, reikėjo imti ir traukti pieną, o niekas nebėgo. O skaudėjo labai. Taigi, lašas po lašo, traukėm visi, sesutės, gydytojos, mama, anyta, močiutė ir vyras. Visi bandė man padėti. Stebiuosi vyro kantrybe, kaip jis stengėsi, kaip jis tą pieną traukė J Po 3-4 dienų pieno jau buvo daug, galėjau naudotis pientraukiu. Vaikučiams iš pradžių duodavo po 1 ml. Ir taip kasdien didino. Skaudžiausia buvo matyti kitas mamytes su savo vaikučiais palatose. Po 5 parų mane išleido namo. Vėl prasidėjo ašaros, kaip čia taip, aš namie, o mano vaikai kažkur toli. Nebeturiu nei pilvo, nei vaikų. Jaučiausi siaubingai. Vyras ramino, visaip guodė, niekada nelaido pagalvoti apie blogiausią. Susiėmiau, nusiraminau, nes žinojau, kad nieko nepakeisiu, reikia laukti ir tikėtis geriausio. Nuo tos dienos nebebuvo ašarų, tik tikėjimas ir viltis, kad viskas bus gerai. Nežinau, ką būčiau dariusi be tokio vyro palaikymo!

Visą mėnesį lankėm vaikučius reanimacijoje. Kiekvieną mielą dieną, kartais ir kelis kartus per dieną. Čia pirmą kartą paėmiau savo vaikus ant rankų, aišku su visais laideliais ir kvėpavimo įrangom. Per tą laiką buvo visko. Kaip sakant, vienas žingsnis į priekį, o kitą dieną - du atgal... Bet viskas baigėsi sėkmingai, išmoko pagaliau kvėpuoti, užsivėrė arteriniai latakai, taigi neprireikė ir operacijos. Mano mažylei išgydė sepsį, kurį pasigavo Antakalnio ligoninėje. Po mėnesio vaikus perkėlė į Intensyviosios terapijos skyrių, tada ir mane paguldė kartu su jais. Taip ir pragyvenom 1,5 mėn. kartu. Visko išmokau, nebebuvo baisu. Tikėjau, kad dabar jau viskas bus tik gerai. Na ir pagaliau lapkričio 17 d grįžom namo. Jausmas nuostabus, pagaliau namie. Visi penki kartu. Esu be galo dėkinga visiems gydytojams, kurie padėjo ateiti į pasaulį mano nykštukams. Kurie juos prižiūrėjo reanimacijoje, vėliau neišnešiotų naujagimių skyriuje.

Visiems neišnešiotukų tėveliams palinkėsiu stiprybės ir vilties. Net ir patys mažiausi žirniukai išauga į gražius, didelius ir protingus mūsų džiaugsmelius.

5 mėnesiai
2 metai
3 metai