Untitled Document

Istorijos

Donata 29 savaitės 1300 g

Donata gimė 2006 m. vasario 2 d. - 29 savaičių, 1300 g, 41 cm. ūgio.

Tai buvo mano antrasis nėštumas, kurio metu jaučiausi gerai. Išėjau gimdymo atostogų. Tą dieną poliklinikoj buvo atlikti visi reikalingi tyrimai, echoskopija parodė, kad laukiuosi mergaitės, susitvarkiau dokumentus ir lengviau atsikvėpiau - pagaliau galiu mėgautis atostogomis. Net negalėjau įsivaizduoti, kad ši idilė tęsis labai trumpai ir viskas aukštyn kojom apsivers jau sekančią naktį...

Naktį prabudau ne nuo skausmo, o net pati nežinau kodėl. Pasivaikščiojau kiek, vėl priguliau, o toliau viskas klostėsi kaip siaubo filme... Man prasidėjo staigus ir gausus kraujavimas. Atrodė, kad greitosios laukėm visą amžių. Kadangi vyras namie turėjo likti su mūsų dvimete vyresnėle, į ligoninę greitoji pagalba išvežė mane vieną. Ten buvau apžiūrėta gydytojo, iš pradžių kaip ir nieko ypatingai blogo nematė – placenta vietoj, širdelė plaka. Kažkaip ne iš karto pastebėjo, kad greitojoj nutekėjo vandenys. O tada jau nukreipė mane tiesiai į gimdyklą... Gydytojai klausinėjo kas ir kaip, gal pasitempiau, gal trauma kokia buvo, gal sunkiai kėliau (nieko panašaus nebuvo)... Paskui viskas vyko žaibiškai - davė man pasirašyti popierius, kad sutinku operuotis. Vos spėjau vyrui paskambinti pasakyti kad man darys operaciją ir iškart atsidūriau operacinėje.

Pooperacinėje palatoje atsibudusi suvokiau, kad įvyko kažkas negrįžtamo... Sužinau, kad po Cezario pjūvio gimė giliai neišnešiota mergaitė, iš karto po gimimo pagal APGAR skalę naujagimė gavo vos 2 balus, jos būklė kraštutinai sunki, bet stabili.

Priešlaikinio gimdymo priežastis – ūmus placentos infarktas... Tai diagnozė, kurios iš anksto numatyti neįmanoma, ir šiuo atveju tik gydytojos profesionalumo dėka tiksliai nustatyta diagnozė ir žaibiškai atliktas Cezario pjūvis išgelbėjo vaikelį.

Savo mergytę pamačiau tik kitą dieną: mažutė, silpnutė, pati nekvėpavo, kadangi nebespėjo subrandinti plaučiukų, maitinosi per zondą vos po 1 ml. Medikai nieko nežadėjo, mums reikėjo tik laukti, kol ji pati nuspręs kabintis už gyvenimo ištiestų rankų...

Nebuvome matę tokių vaikų, neįsivaizdavome kad taip gali būti. Tačiau vidinis balsas šnibždėjo, kad viskas bus gerai, dukrytė, nors ir labai maža, bet stipri, ji labai nori ir turi gyventi. Jokių kitų minčių su vyru neprisileidome...

Ačiū Dievui, ketvirtą parą po gimimo būklė stabilizavosi, 9 parą pradėjo pati kvėpuoti, o 13 parą mus išleido į Santariškių neišnešiotų naujagimių skyrių. Santariškėse augome, stiprėjome, gydėmės, mokėmės valgyti ir kvėpuoti vienu metu. Dėl sunkios hipoksijos, turėjome didžiules IV laipsnio kraujosruvas galvytėje. Čia buvo mūsų didžioji bėda ir nerimas. Laimei, per pirmuosius mėnesius, kol dar buvome ligoninėje, jos sumažėjo tiek, kad nebebuvo kalbos apie šuntavimą – tai prilygo dar vienam stebuklui!

Po dviejų mėnesių grįžome į namus. Tuo metu Donata svėrė jau 2750 gr ir atrodė neįtikėtinai didelė!

Esame be galo dėkingi Santariškių klinikų Neišnešiotų naujagimių skyriaus gydytojoms ir slaugutėms, jos buvo tvirta atrama šiuo sunkiu periodu.

Grįžus namo prasidėjo naujas etapas, nerimavau ar gebėsiu pasirūpinti mažyle, ar nesirgs, kaip vystysis, kaip vyresnėlė priims sesę ir daug kitų klausimų. Donatai buvo diagnozuotas specifinis mišrus raidos sutrikimas, o mes darėme viską, kad greičiau sustiprėtų, pasivytų savo bendraamžius: lankėmės ankstyvosios korekcijos tarnyboje, Vaiko raidos centre, poliklinikoje. Kineziterapija bei kiti ankstyvosios reabilitacijos užsiėmimai manau padėjo mums tai pasiekti. Metų laiko Donata svėrė 7 kg, o jos raida praktiškai pasivijo bendraamžius. Iš kraujosruvų susiformavo cista ir užsitraukus momenėliui nebežinome koks tolimesnis jos likimas, bet džiaugiamės, kad iki šiol nejaučiame jokių negalavimų. Raidos specialistai vis primindavo, kad nors mus viskas labai neblogai klostosi, bet kalba tikrai vėluos. Nepaisant to, dviejų metų jau kalbėjo pilnais sakiniais, o per savo trejų metų gimtadienį ištarė ir raidę „R“ . Ir dabar visi stebisi kokia čiauškutė ta mūsų Donata. Mergaitė užaugo guvi ir linksma, mokosi trečioje klasėje, pagal savo amžių yra pakankamai savarankiška ir labai užsiėmusi - jau ketvirtus metus lanko baseiną, labai mėgsta dainuoti, muzikos mokykloje mokosi chorinio dainavimo.

Ankstukų tėveliams noriu palinkėti stiprybės, stiprybės ir dar kartą stiprybės. Sunkiausia yra nežinoti, kas laukia jūsų mažylio, linkiu tvirto tikėjimo, kad viskas bus gerai ir tiesiog padėkime jiems užaugti!