Untitled Document

Istorijos

Martinas 29 savaitės 1470 g

2011 metų rugpjūčio 19 dieną mūsų šeimoje gimė laukiamas vaikelis. Jo svoris tebuvo 1470 gr, 45 cm ūgio. Sūnų pavadinome Martinu.

Mes jo taip laukėme, kad ko gero dėl to sūnus gimė anksčiau laiko. Pasaulį išvydo jau 29 nėštumo savaitę. Toks ankstyvas sūnaus atėjimas į šį pasaulį neapsiėjo ir be pasekmių: berniukas gimė silpnas, neišsivystę plaučiai.

Martinas ilgai gulėjo inkubatoriuje, buvo maitinimas per zondą beveik visą mėnesį. O kiek buvo džiaugsmo, kai sūnelis pradėjo valgyti iš buteliuko! Martinui buvo diagnozuotos dvi infekcijos – grybelinis sepsis ir pūlingas meningitas, dėl ko buvo pažeistos galvos smegenys. Taip pat diagnozuota naujagimių gelta. Vos gimęs gavo daug antibiotikų ir vaistų. Neišnešiotų naujagimių skyriuje mes gulėjome 2 mėnesius.

Grįžę namo, galvojome baisiausia – praeityje, bet baisiausia mūsų dar tik laukė...

Vos 3 mėnesių buvo operuota kairė akytė. Grįžę namo gyvenome kaip ir visi, džiaugėmės sūneliu.

Pirmą kartą apsilankius Vaikų Raidos Centro (VRC) kabinete diagnozuotas vaikų cerebrinis paralyžius (VCP)... Priežastis - gimdymo trauma, apie kurią mes nieko nežinojome.

Dvigubai sunku, kai tave apgauna svajonės... Kai galvoji: „ Jau viskas, „išsikapstėme“, dabar tai viskas turi būti gerai, juk mūsų gyvenime jau buvo toks sunkus išbandymas...“.

Šiandien Martinui jau 2 metai ir 3 mėnesiai. Martinas pats neatsisėda, nesėdi, neropoja, nevaikšto, nekalba. 1 metų ir 5 mėnesių sūnelis išmoko persiversti nuo pilvo ant nugaros ir atgal. Kol kas Martinas nekalba, bet viską supranta, labai nori bendrauti, myli vaikus.

Vienintelis būdas padėti sūnui ant kojų – tai nuolatinė reabilitacija. Mes naudojame visas valstybės siūlomus reabilitacijos būdus, bet tokiam vaikui sanatorinis gydymas 2 kartus per metus ir VRC 2 kartus per metus yra labai mažai...

Vaikams, kuriems diagnozuotas Cerebrinis paralyžius, reikalinga nuolatinė reabilitacija.

Vilniuje mes 2 kartus per metus lankomės sanatorijoje, dar 2 - raidos centre. Už tai moka valstybė, o visa kita apmokame mes patys.

Papildomai lankome kineziterapiją, logopedą, jei turim daugiau pinigų - einame į baseiną, Martinas labai atsipalaiduoja vandenyje. Po procedūrų daug laisvesni Martino judesiai, pasidaro judresnis. Po logopedinio masažo – atsiranda nauji garsai. Mes negalime ilsėtis ar daryti pertraukų, nes tokiu atveju viskas, ką pasiekia, prapuola.

Buvome nuvykę į Eupatoriją Ukrainoje, po kurios vaikas labai pasikeitė: pradėjo greitai reaguoti į aplinką, „burbuliuoti“, žiuri filmukus, fiziškai daug stipresnis, nugara tvirtesnė, atsirado "kaklas", greičiau ropoja. Mus visiškai suprastų tokio pat likimo mama.

Dabar mūsų planai ir svajonės tokios: pavasario pradžioj nuvažiuoti pakartotinam kursui į Ukrainą arba į reabilitaciją Lenkijoje, centre EUROMED, bet tai labai daug kainuoja.

Mes turime padėti savo sūnui - tai yra vienintelis mūsų tikslas...

Todėl labai prašome išgirsti mūsų pagalbos šauksmą. Jeigu Jūs kuom nors galite mums padėti, būsime labai dėkingi.

Iš anksto dėkojame visiems, kurie palaikys mus tiek geru žodžiu, tiek mums taip reikalingais pinigais.

Mūsų didžiausia svajonė, kada nors pamatyti kaip mūsų vaikas eina be kitų pagalbos...

Norintys paremti Martiną, susisiekite su jo mama Kristina Mikalajūniene el. paštas kristamik@mail.ru, tel.: +370 684 52464