Untitled Document

Istorijos

Dominykas 31 savaitė 1700 g

Norėtas ir labai lauktas, ilgai rinkęsis geriausius tėvelius ir galiausiai pasirinkęs, mūsų pirmagimis Dominykas paskubėjo ateiti į šį pasaulį: gimė 31 savaitę, 1700 g ir 44 cm.

Visą nėštumą jaučiausi kaip ant sparnų, nei mane pykino, nei turėjau sveikatos problemų, tyrimai visuomet būdavo geri, aš pati jaučiausi tikrai puikiai ir stengiausi nėštumo nepaversti liga. Be abejo gerokai sulėtinau gyvenimo tempą ir labai saugojau save, nekalbu apie tai, kaip saugojo mane vyras ir artimiausia šeima, kartais dėl to net nesutapdavo mūsų nuomonės.

Tačiau sūnaus gimtadienis anaiptol nepriminė įprasto džiaugsmingo kūdikio atėjimo ir šia gera žinia dalinimosi su visu pasauliu. Visų pirmą gydytojai stengėsi tą gimimą atitolinti įvairiausiais vaistais, arba bent jau subrandinti plaučius, deja nepavyko suspėti ir po kelių valandų mažylis išvydo šį pasaulį. Jis tikrai labai skubėjo, o mes, negalėjom patikėti iki paskutinės minutės, kad tai vyksta su mumis... Ir tas pirmas susitikimas su sūneliu buvo tikrai ne toks, kokį įsivaizdavau – tai truko vos keletą sekundžių, suvyniotas į vilnonius pledukus, matosi tik smulkutis mažytis veidukas ir didelės akys. Leido jį pabučiuoti ir išnešė... Aš net nežinojau, kur, bet pasitikėjau medikais, kadangi situacijos rimtumą visgi galiausiai suvokiau. Nežinojom, kas bus toliau, net nežinojom, ar galėsim džiaugtis pagausėjusia šeima, nes niekas nieko nesakė, neprognozavo ir nebūrė...

Pirmą parą negalėjau pamatyti savo mažyčio, nes buvau po operacijos ir neleido keltis, todėl vyras „atnešdavo sūnų“ nufilmuotą ir galėjau jį pamatyti tik ekrane, ašaros risdavosi kaip pupos. Kai jau galėjau pajudėti ir gyvai pamatyti Dominyką, tas susitikimas tikrai nepriminė euforijos. Pamačius tokį gležnutį, apraizgytą laideliais, prijungtą prie aparatų, stikliniame namelyje, visuomet miegantį ir itin retais kartais parodantį savo balsiuką ar atmerkiantį akis, nori suvokti, kodėl taip atsitiko, surasti priežastį ir kokį nors apčiuopiamą paaiškinimą, kaltini save, kad gal sušalai ar sušilai, nepakankamai saugojai, gal medikai kažko nepastebėjo ir pan., krūva minčių, bet tam paaiškinimo ir nerasi. Tiesiog tai priimi, kaip Tau skirtą išgyvenimą ir meldiesi, kad Tavo vaikas kabintųsi, išgyventų ir viskas būtų gerai.

Dienos ėjo, situacija stabilizavosi, leido jį paliesti, vėliau ir ant rankų paimti, rūpintis juo ir jau leisti sau džiaugtis mažais pasiekimais – suvalgytais pienuko mililitrais, priaugtais grameliais, gerais tyrimais. Tas laikas ėjo tikrai labai lėtai. Turbūt kaip graudžiai juokingiausią akimirką pamenu prižiūrinčios sesutės prašymą po truputį jau nešti po kelis mililitrus pienuko, o aš išpūtusi akis klausiu „čia parai?“, o man sako, kad vienam kartui. Tie keli mililitrai man atrodė kažkokie aukso lašai, kuriuos tiesiogine to žodžio prasme teko gręžti, lašinti, varvinti...

Bet mano galvoje įsijungė kitas bėgis, su žinute, jog nei kaltinti, nei gailėtis nei ašarų lieti tiesiog nebėra prasmės ir tai nepadės stiprėti mano ankstukui, reikia gaminti pieną. Supratau, kad ką geriausiai galiu dabar padaryti, tai tiesiog rūpintis pieno lašų rinkimu savo mažučiui, kad tik jis greičiau užaugtų. Tą ir dariau. Nuo vieno maitinimo iki kito nuolatos vis varvindavau tuos lašus, kad atėjus laikui po 3h aš turėčiau reikiamą normą. Kartais kelių mililitrų pritrūkdavo, tai dar iš naujo bandydavau juos surinkti, kad tik jis gautų tiek, kiek jam reikia. Ir taip visus 1,5 mėnesio dieną – naktį. Labai norėjau, kad jis gautų mano pieno, nes tikėjau, kad tai geriausias maistas jam. Vėliau, kai jau atsirado mažyliui daugiau jėgų, bandžiau maitinti iš krūties, bet valandą valgęs, ištraukdavo gal tik 20 ml, o dar 40 ml jam trūksta... Pamažu perėjom visai prie krūties ir taip iki 1 m. 4mėn. Nors niekas netikėjo, kad maitinsiu, juk Dominykas gimė cezario pjūvio pagalba, maitinimo pradžia nuo zondo, tada buteliukas, mano mama pieno turėjo tik 3 savaites...

Grįžus namo, rodos viskas įgavo kitą pagreitį, čia ir sienos padeda augti, šiandien Dominykui jau 3!!! Jis guvus, be proto aktyvus, jo pilna visur, kur tik įmanoma, dažnai išgirstu, kad jis labai protingas ir gudrus, smalsus iki negalėjimo ir pliurpalas be pertraukėlės. Mes du suaugę žmonės šiam mažam kodėlčiukui kartais net pritrūkstam paaiškinimo į nepasibaigiančius KODĖL. Kai jau praėjo nemažai laiko, dažnai pajuokauju, kad matyt jis ir paskubėjo į šį pasaulį, nes mes jo labai labai laukėm, o jis norėjo kuo greičiau susitikti su mumis.

Kuomet augome Santariškėse, kasdien vartydavom jau paaugusių ankstukų nuotraukų albumus ir tai tikrai guodė, ramino, kad ir mano coliukas kažkada bus toks... Šiandien aš norėčiau mamytėms ir tėveliams, kuriems neramu, nežino kas ir kaip bus, pasakyti, kad tikrai taip ir bus – jie užaugs. Mūsų ankstukai yra išskirtiniai, nes jie turi didžiulį norą kabintis į gyvenimą visomis net neturimomis jėgomis! Turbūt jie ir tam tikras stipraus charakterio savybes susirenka tuo sunkiu laikotarpiu kuomet kovoja už gyvybę. Stiprybės, kantrybės, ramybės, tikėjimo ir begalinės meilės!!!