Untitled Document

Istorijos

Adriana 33 savaitės 1800 g

Šiandien mes prisijungėme prie neišnešiotus vaikučius auginančių mamyčių būrio. Tiesiog stebina tokių kūdikėlių skaičius. Labai smagu, kad yra tiek mamyčių ir tėvelių, kurie gali pagelbėti, kai pagalba labiausiai reikalinga. Deja, apie tai sužinojome tik dabar neseniai, o būtų buvę labai smagu pabendrauti, kol dar buvome ligoninėje. Mes irgi norėtume pasidalinti savo istorija. Nors ji ne tokia įspūdinga, tačiau galbūt nuramins ką nors, kas buvo atsidūręs panašioje situacijoje.

2012 m. rugsėjo 6 dienos rytą mane ištiko eklampsijos priepuolis.

Koks tai jausmas? Tiesiog nesupranti, kas vyksta ir tave apima didžiulė baimė, kai tau pradeda sukinėti rankas... Kodėl taip atsitiko? Tiesiog dėl to, kad nebuvo jokių preeklampsijos požymių. Vyras liepė apsirengti ir mes iškart išvažiavome į ligoninę. Mane patikrino, prijungė lašelinę, suleido raminamųjų. Vėliau, apžiūrėjus gydytojai, paaiškėjo, kad placenta pradėjo atitrūkinėti. Mus išvežė į Klaipėdos ligoninę. Prisimenu tik važiavimą greitosios pagalbos automobiliu ir tą momentą, kai jau buvo atliekama nejautra į stuburą, nes buvo daromas Cezario pjūvis dėl labai aukšto kraujospūdžio.

Nežinau, kada aš pabudau, bet vyras visada buvo šalia. Sužinojau, kad gimė dukrytė, sverianti 1800 gramus ir 45 cm ūgio. Ji buvo intensyvios naujagimių terapijos palatoje, inkubatoriuje, todėl negalėjau jos priglausti prie krūtinės, kaip normalaus užgimusio kūdikio. Savo vaiko nemačiau, nes negalėjau pakilti iš lovos dėl aukšto kraujospūdžio. Man užguldavo ausis ir apsvaigdavo galva. Kol truputėlį atsigavau praėjo 3 dienos ir vyras mane nuvežė į apačią, kad pagaliau galėčiau išvysti savo dukrytę. Negaliu pasakyti, koks jausmas, kai leidžia ją paliesti per inkubatoriaus langelį, o ji guli tokia mažytė, tokia smulkutė, su kateteriu venoje. Buvo taip gera, kai pagaliau leido ją priglausti prie krūties, kad ji galėtų žįsti. Ir ji žindė... Na, bent jau porą minučių. Bet apėmė toks džiaugsmas, kai mažytė savo lūpytėmis suspaudžia spenelį ir bent jau bando žįsti. Tai atrodė taip natūralu. Keldavausi ir eidavau maitinti kas 3 valandas. Atrodydavo, taip sunku ten stovėti ne tik dėl galvos skausmo, bet ir dėl mažylės svorio kritimo. Ji atrodė tokia gležnute ir kiekvienas numestas gramas buvo lyg koks siaubas.

Po 1 savaitės ir 1 dienos mažylę perkėlė į neišnešiotų naujagimių skyrių. Aš vis dar buvau pogimdyviniame skyriuje, dėl aukšto spaudimo, tačiau galėjau būti ir miegoti palatoje su mažyle. Spaudimas nukrito jau būnant su dukrele antrąją dieną. Ji išmoko žįsti krūtį ir maitinau tik savo pienu. Mus labiausiai nudžiugino, kai dukrytė priaugo 25 gramus. Pirmieji 25 gramai. Nuostabu! Sekančią dieną numetė 10 gramų. Po to vėl priaugo... Ir taip kol priaugo iki 2032 gramų.

Ligoninės personalas tiesiog puikus. Jų mokėjimas rūpintis tokiais gležnučiais vaikeliais kartais stebina. Gavau nemažai informacijos. Bet vis tiek labai norėjau namo. Vyras visą dieną praleisdavo su mumis ir tai man padėjo ištverti visas tas tris nuobodžias ir neramias savaites ligoninėje. Jeigu ne jis, tai per pirmąsias 3 dienas mane būtų ištikusi depresija, nes buvo labai sunku nematyti savo vaiko ir dar žinoti, kad ji guli inkubatoriuje. Jam išvažiavus vakarais, visada riedėdavo ašaros. Atrodė, kad niekada neišaus ta diena, kai mes visi trys pagaliau būsime namie.

Bet ji išaušo. Dabar Arianai 1 mėnuo ir 2 savaitės. Jau nebesilaikome 3 valandų rėžimo ir ji pati keliasi kada nori valgyti. Spalio mėnesio pradžioje ji jau svėrė 2750 gramus, o spalio 25 dieną mūsų laukia skiepas. Sesutė ją vadina "Mūsų Mažoji" ir kad ir kiek ji paauga ar priauga ji vis tiek ir visada bus "Mūsų Mažoji".