Untitled Document

Istorijos

Ajus 33 savaitės 1405 g

Nėštumo pradžia buvo lengva, jokių pykinimų ar kitų nemalonumų, jėgų turėjau taip pat daug, nebuvo jokių minčių apie komplikuotą nėštumo eigą. Praėjus 4 mėnesiams padažnėjo vizitai pas ginekologę, padidėjo spaudimas. Tuo metu dirbau ir rašiau bakalauro baigiamąjį darbą, todėl, žinoma, kaltinau nuovargį. Tyrimai vis blogėjo, spaudimas kilo, atsirado daug baltymo todėl savaitę teko praleisti ligoninėje Šiauliuose. Spaudimą pavyko sumažinti ir grįžau namo. Dar po geros savaitės sugrįžau, tik šį kartą jau ilgam. Baltymo rado tiek daug, kad buvo nuspręsta perkelti mane į Kauno Klinikas ir tęsti nėštumo priežiūrą ten. Tik atvykus buvau perspėta kad bus brandinami vaisiaus plaučiai, todėl brandinimas prasidėjo jau tą pačią dieną. Nežinojau nieko apie šį procesą tad tik vyliaus ir kartodavau sau kad “viskas gerai”.

Į ligoninę atvykau gegužės 9, o jau 18 dieną (33 nėštumo savaitę) gulėjau ant operacinės stalo. Viskas įvyko labai greit, nors jau gerą savaitę gulėjau ligoninėje ir gėriau vaistus - jaučiausi puikiai, nejutau nei labai aukšto spaudimo nei tinimo. Puikiai pamenu kaip gegužės 17, sekmadienį viskas pasikeitė. Staiga pasijutau prasčiau, tapo sunku kvėpuoti, negalėjau užmigti naktį ir pradėjo skaudėti ties krūtinės viduriu. Jau tada žinojau, kad ryt pasimatysiu su stebukliuku. Tai nujausdama perspėjau vyrą kad kitą dieną būtų pasiruošęs atvykti iš Šiaulių į Kauną.

Išaušus rytui su baime laukiau gydytojos vizito, nesulaukusi - kreipiausi į seselę. Echoskopo apžiūra vyko labai ilgai, gydytoja su rezidente labai įdėmiai sekė viską ekrane ir jau nujaučiau kad gerų žinių nebus, buvau tam pasiruošusi. Netrukus sužinojau kad šiandien arba rytoj - gimdysiu. Neišsigandau, tada galvojau tik apie mažylį. Gydytojai betęsiant apžiūrą į kabinetą įėjo kitas gydytojas, paprašytas pažiūrėti į ekraną, rimtu bet ramiu balsu pasakė kad gimdysiu šiandien, vis dar laikiausi rami. Prieš operaciją turėjau nueiti paklausyti mažylio širdies, maniau kad būsiu stipri, bet seselės paklausus kas nutiko (matyt paslėpta baimė mano veide išdavė mane) - pravirkau. Pakeliui mane pasivijo sesutė ir pranešė kad operacinė atsilaisvins po 10-15 minučių. Matyt dėl šoko nustojau verkti, dar kartą parašiau vyrui kad jau nebėra laiko, kad skubėtų. Nenorėjau ir neturėjau laiko kalbėti su šeima, tad tik parašiau į bendrą šeimos grupę, kad kūdikis gims šiandien ir kad ir nenoriu, ir neturiu laiko kalbėti. Mama tuo metu buvo išvykusi darbo reikalais į Ameriką, visi kiti - Šiauliuose.

Nepraėjus nė 30 minučių, gulėjau ant operacinės stalo, stebėjau gydytojus, kurie šalia inkubatoriaus laukė mažylio, klausiausi gydytojų kurie man atliko cezario operaciją ir mintyse buvo tik viena mintis - prašau verk. Neverkiau iki tol kol išgirdau mažylį verkiant, šis jausmas tiesiog nuostabus. Tą minutę žinojau kad VISKAS PRIVALO BŪTI gerai. Mažylio man neparodė, mačiau tik kaip kiti gydytojai ir studentai šypsosi stebėdami mano mažyli, svarsčiau kad viskas matyt gerai. Tada mažylį išvežė. Gydytoja priėjusi pasakė, kad vaikutį turi išvežti kitur, kad man viską praneš ir kad nesijaudinčiau. Pakeliui į intensyvios priežiūros palatą, koridoriuje pamačiau vyrą, kuris tik pasakė kad skuba pas. Pirma naktis buvo sunkiausia... Visą parą nemiegojau. Dieną vyro neįleido pas mane, tad įbėgęs vienai minutei parodė telefoną, o ten mamos žinutė “noriu išgirsti jos balsą”, tad greitai paskambinau mamai ir pasakiau kad viskas gerai, kad vyras nufotografuos Ajuką ir jai nusiųs nuotrauką. Vyras taip ir padarė, o nufotografavęs, atnešė parodyti ir man. Deja, vos parodęs telefoną buvo išprašytas laukan. Tą naktį laukiau kol atneš kitus mažylius mamoms pamaitinti, vis laukdavau, kada ateis seselės ir vyliausi, kad papasakos kaip ten viskas, ar gerai. Seselės pačios atėjusios ramino kad mažylis ramus, kad miega. Na ir pagaliau atėjo ta diena, kai galėjau nueiti pamatyti mažylį pati, tiesa, vos kelioms minutėms, nes po operacijos sunkiai pastovėjau. Verkiau, bet iš laimės. Gražesnio kūdikio nebuvau mačius. Ir man jis visai neatrodė mažas.

Ajus gimė 33 savaitę, 1405 gramų, 41 cm ūgio. Į rankas galėjau jį paimti tik 8-tą dieną. Buvo bėdų su žarnynu. Ilgą laiką valgėm tik po 1,5 mililitro pieno. Ilgai mokėsi valgyti be zonduko. Sekėsi sunkiai, kelis kartus atrodė, kad jau išmoko, jau nebereikia, bet teko ir vėl maitinti per zondą. Pamažu perėjo prie valgymo iš buteliuko, pradėjo priaugti svorio ir likus vienai dienai iki pirmojo mėnesio, iškeliavome visi namo. Grįžęs Ajus svėrė vos 1,7 kg. Kas antrą dieną svėrėm jį namuose, džiaugiamės kiekvienu priaugtu gramu. 5 mėnesį Ajui išoperavo kirkšnies išvaržą.

Šiuo metu Ajui beveik 10 mėnesių, sveria apie 7,5 kg. Kelis kartus slogavo, buvo pradėjęs kosėti, tačiau neilgai tas truko. Vis dar geria geležies papildus, tačiau hemoglobinas jau geras, o tai labai gera žinia. Ajus gerai šliaužia, tiesa, kol kas atbulas. Valgo įvairias košes ir daržovienes, beveik pats atsisėda, labai nori eiti, ilgai stovi ant kojų, paguldytas neguli, o kaip mat nušliaužia nuo lovos taip, kad galėtų įsikibęs stovėti. Kartais užmiršta kad dar nemoka vaikščioti ir bando pagauti savo geriausią žaislą - katiną :)) Labai džiaugiamės ir didžiuojamės savo stebuklu!

Nebijokit verkti, pasitikėkit gydytojais, kalbinkit mažuosius dar inkubatoriuje, kengūruokite, džiaukitės kiekviena akimirka. Nekaltinkit savęs ir kitų, jokiu būdų nepasiduokite niūrioms mintims. Tikėkite kad viskas yra gerai - Jūs jau kartu!