Untitled Document

Istorijos

Austėja 34 savaitės 2450 g

Mano šešerių metukų Austėja gimė 2010 metų gegužės 31 dieną, būdama 34 savaičių gestacinio amžiaus ir 2450 g svorio. Nors tai buvo paskutinė pavasario diena, bet dangus tą dieną buvo įkaitęs iki raudonumo, vėjo dvelksmas buvo ne gaivinantis, o deginantis, karštis - svilinantis net pavėsyje. Prie tokių gamtos dovanų mergaitė gavo dar ir ypatingus marškinėlius bei gėlių nuo personalo, nes jos gimimo dieną yra švenčiama pasaulinė nerūkymo diena.

Nors Austėja yra pirmagimė mūsų šeimoje, tačiau nėštumas man buvo antras, mat pirmojo nėštumo metu buvau patyrusi persileidimą. Kai tik sužinojau, kad laukiuosi, apėmė baimės jausmas, ar neatsitiks taip, kaip su pirmuoju nėštumu? Tuo labiau, kad nėštumo pradžia buvo sunki.. vėl pradėjau kraujuoti, pykino, mane prižiūrinti gydytoja patarė gerti tam tikrus vaistus ir buvo rekomenduotas griežtas lovos rėžimas. Liepė kuo mažiau laipioti laiptais, net neleido siurbliuoti grindų. Pas prižiūrinčią gydytoją apsilankymai buvo po kartą į savaitę. Taip buvau įsibaiminusi, kad apie nėštumą artimiausiems žmonėms pranešiau, tik šeštame mėnesyje, kai gydytoja pasakė, kad rizika persileisti sumažėjo iki minimumo. Tiesiog labai bijojau aplinkinių reakcijos, kurią patyriau po persileidimo. Sulaukiau daug paguodos, užuojautos, bet buvo ir išsakyta ir moralų, vos ne, žinosi kaip reikia vaikus gimdyti. Vienaip ar kitaip nuo to jaučiausi tik blogiau. O dar apsirgau tuo „ypatinguoju“ pandeminiu gripu. Dėl viso pikto gydytoja patarė išsitirti genetiškai, ačiū Dievui tyrimai nieko blogo neparodė. Kai buvo nėštumas apie 6 mėn., paaugusi Austėja sugalvojo atsigulti ant mamytės inksto. Prasidėjo inksto skausmai dėl kurių teko apie pora mėn. prabūti Antakalnio ligoninės urologiniame skyriuje. Matyt, visi šie sveikatos sutrikimai, emocinis išsekimas, nuolatinis nerimas ir baimės jausmas lėmė, kad Austėją pagimdžiau anksčiau laiko.

2010 metų gegužės 28 dieną pajutau, kad man nubėgo vandenys. Vyras nuvežė į Ukmergės akušerijos skyrių. Apžiūrėjęs gydytojas davė siuntimą į Vilnių ir greitoji pagalba mane nuvežė i Antakalnio ligoninę. Prisipažinsiu, buvo baisu, vis dėlto pirmas vaikas šeimoje, nėštumas buvo ne iš lengvųjų, o čia dar priešlaikinis gimdymas. Atrodė, kad pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Visas dienas iki gimdymo jaučiau mažesnius ar didesnius sąrėmius. Tačiau mane vis kalbindavo gydytoja, kad nebijočiau, kad viskas bus gerai, vaikeliui pilvelyje geriau.. na ir išlaukėm iki gegužės 30 dienos vakaro. Apie 21 val mane išvežė į gimdyklą, o gegužės 31 d naktį gimė mažylė. Visą tą laiką kartu buvo tėtis. Jis net nepabijojo tik ką gimusiai Austėjai nukirpti virkštelę.

Atsimenu, kaip visą naktį negalėjau sumerkti akių, tiek daug jausmų ir minčių sukosi mano galvoj! Labai nustebino ryte atėjusi manęs aplankyti mano gimdymą prižiūrėjusi gydytoja, sakė, kad gimdymas praėjo sklandžiai. Tik gimusią mažylę nunešė į intensyvios terapijos skyrių. Nuo pat pirmos dienos Austėja pati kvėpavo ir valgė iš buteliuko, jau antrą dieną ją leido paimti ant rankų, atsimenu, kaip man baltai pavydėjo kitos mamos. Po trijų parų ją atnešė man į palatą. Pirmą naktelę pavargom, kol išmokom valgyti, tačiau vėliau viskas sekėsi puikiai. Jau reanimacijoje man buvo suteikta daug informacijos apie pieno nutraukimą, personalas leido ją paimti ant rankų, paaiškino kaip išmokyti mergaitę valgyti iš krūties. Dėka mus supančių specialistų geranoriškumo, paslaugumo ir nuoširdaus rūpinimosi nepastebėjau kaip praėjo dešimt dienų ligoninėje. Todėl 2010 m. birželio 15 d Austytę, pasiekusią 2520 g svorį su didžiausia šypsena išleido namo.

Būnant namuose greitai užsimiršo ligoninėje praleistas laikas. Austėja puikiai valgė iš krūties iki trijų mėnesių, nes staiga sumažėjo pienelis ir laikui bėgant visai jo neliko.. Dabar manau, kad tada trūko informacijos, kaip ta pienelį išsaugoti, tiesiog per greitai pasidaviau. O šiaip jei ir sirgo, tai kokia nors peršalimo ar virusine liga, taip kaip ir visi vaikai. Nuo gimimo jos raida visiškai nevėlavo, tai koreguoto amžiaus net nežiūrėjome, tik vėliau pastebėjome, kad lyginant su kitais vaikais, ji kalba per mažai ir dar pakankamai neaiškiai. Tačiau laikui bėgant ir tai susitvarkė.

Dabar Austėjai šeši metukai. Mergaitė eina į paruošiamąją klasę, kitais metais bus pirmokė. Ji labai gabi moksluose. Šiek tiek turi scenos baimę, todėl kol kas namuose labai mėgsta dainuoti, šokti ir rengti kulinarines tv laidas, kurių dalyvei ir žiūrovei dažniausiai tenka būti man, mamai. O močiutė būna Lietuvos talentų komisijos narė. Lanko dailės būrelį menų mokykloje. Ji mano didžiausia pagalbininkė, prižiūrint ir lavinant mažesniąsias seses. Kaip ji puikiai moka su jomis užsiimti: kartu piešia piešinius, žaidžia įvairius žaidimus, moka seses aprengti, išmokė sesytes valytis dantukus. Moka pasigaminti sau kakavą ir užsitepti sumuštinį. Labai rūpinasi gyvūnėliais: šuniuku Maksu, žuvytę Gaideliu ir mažuoju peliuku.

Dar ir dabar aplinkiniai žmonės, sužinoję, kad Austėja ankstukė, labai stebisi. Sako, kad net nepanaši į neišnešiotukę, nes ji labai graži mergaitė, aukštoka, tvirto sudėjimo, gražių mėlynų akių. O dar tie šviesūs garbanoti plaukai, kurie pasidarė dabar tokie tiesūs. Tad mamytės, nebijokite sudėtingesnio nėštumo, nebijokite gimdyti, nebijokite tuo metu aplankančių iššūkių ir nežinios, kaip viskas bus toliau? Tokius išbandymus Dievulis skiria moteriai, kuri tikrai žino, kas yra džiaugsmas ir laimė. Ji gali paskęsti skausme, bet patyrusi šoką ir nusivylimą, ji sugebės padaryti viską, ko reikia jos kūdikiui. Tokia moteris – tobula! Sėkmės ir sveikatos ankstukams ir jų mamytėms!