Untitled Document

Istorijos

Emilis 34 savaitės 2062 g

Vaikelio abu su vyru labai norėjome ir laukėme. Aš labai myliu mažus vaikučius, kiek save atsimenu negalėdavau gatvėje praeiti pro vežimėlį su kūdikiu, nieko gražesnio ir nuostabesnio už mažą vaikelį negali būti.

Žinia, kad laukiuosi buvo neįtikėtina, prasidėjo nuostabus laukimo metas, planavimas ir svajojimas greičiau pamatyti savo angelėlį. Tiesa, mano nėštumo pradžia buvo komplikuota, 8 nėštumo savaitę prastai pasijaučiau, gerai kad laiku kreipiausi į medikus, nėštumą vaistų pagalba pavyko sulaikyti. Valio, jau 3,5 mėnesio pradėjom garsiai džiaugtis ir pranešėme, jog laukiamės. Nėštumas nebuvo labai sunkus, nevėmiau nei karto, tačiau išvien pykino, erzino visi maisto kvapai, tiesa negalėjau valgyti mėsos, ji mane baisiai pykindavo, didžioji mano gelbėtoja buvo citrina, ją galėdavau valgyti kaip obuolį. Laikas bėgo labai greitai, prasidėjo maloniausi nėštumo darbeliai kaip kraitelio pirkimas ir ruošimasis didžiajai dienai.

Įpusėjus 28 nėštumo savaitei teko ligoninėje pagulėti, vėl gresiantis priešlaikinis gimdymas. Pagulėjus ir pailsėjus ligoninėje mane paleido namo. Iki 34 savaitės jaučiausi puikiai, būdavo pamaudžia nugarą, bet neimdavau į galva, juk nėštumas į pabaigą, normalu jaustis sunkiai, tiesa tuo metu baiginėjau studijas universitete, rašiau baigiamąjį darbą, visus negalavimus susiedavau su nuovargiu ar ilgesniu pasėdėjimu prie kompiuterio.

2011 m. kovo 17 d. ankstų rytą pasijaučiau prastai. Prasidėjo sąrėmiai kas tris minutes, aš nieko nebelaukiau išsikviečiau greitąją. Mano vyras tuo metu buvo išvykęs, nes dirba užsienyje, tad į ligoninę išvažiavau viena. Priėmimo skyriuje mane priėmė iškart, apžiūrėjusi gydytoja diagnozavo - gimda atsivėrusi 6 cm, skubiai į gimdyklą. Aišku gavau pylos, kad į ligoninę neatvykau bent porą trejetą valandų anksčiau. Visais įmanomais būdais man bandė stabdyti gimdymą, lašinės, vaistai. Vaikelio plaučių brandinimui skirti vaistai, jie pilnai subrandina plaučiukus per parą laiko, tiek buvo planuota sustabdyti ir gimdymą. Bet deja, vaistai turėjo veikti ir stabdyti gimdymo eigą, o man viskas vyko atvirkščiai - sąrėmiai ne lėtėjo, bet dar labiau dažnėjo. Mane stebėjo du gydytojai, vyras ir žmona – Petrauskai, didelis jiems ačiū už pastangas man padėti. Šalia manęs buvo ir mane palaikė mano mama, be jos būtų buvę labai sunku, tariu ačiū ir myliu tau, Mama.

Ligoninėje aš buvau 9 val. ryte, o 15 val. 25 min. gimė mano angeliukas – coliukas. Pagimdžiau pati, vandenys nebuvo nubėgę, tai juos nuleido akušerė. Gimus vaikiukui viskas labai staigiai įvyko: gimė, sekundėlei uždėjo man ant krūtinės, naujagimių gydytojo apžiūra, matyti negaliu tik girdžiu žodžius: ūgis 44 cm, svoris 2062 gramai, vizualiai sveikas, rankos, kojos viskas išsivystę, pagal Apgar 8 balai, tačiau vaikučio būklė kritinė, visu greičiu į naujagimių reanimacijos skyrių. Man tedavė pabučiuoti į žanduką ir vaikutį išnešė. Likau gulėti viena, su tokia tuštuma ir skausmu širdyje. Atsikelti negaliu, nueiti ir pamatyti vaikelį niekas neleidžia. Apie vaikelio būklę jokios informacijos, tik tiek kad gimė nesubrandintais plaučiukais ir jo būklė labai sunki. Viskas ką aš žinojau.

Iš gimdyklos į palatą buvau pervežta po dviejų valandų. Palatoje buvo kita laiminga mama, prie krūtinės glaudžianti savo neseniai gimusį mažylį. O aš esu viena, su savo skausmu ir baime, norėjau tik vieno pamatyti savo Emiliuką, vardą jis jau turėjo dar būdamas pilvelyje. Bandymas pamatyti vaikelį pasibaigė nelabai linksmai, belipant laiptais iš 3aukšto, kur yra pogimdyvinės palatos į 1 aukštą, kur yra naujagimių reanimacijos skyrius, akyse aptemo, pradėjau kraujuoti, teko grįžti į palatą, ir gavau griežtą draudimą iki ryto gulėti lovoje. Vėlai vakare pas mane atėjo naujagimių gydytoja, jos kalba nežadėjo nieko gero. Nesudėjusi nei bluosto laukiau ryto, norėjau tik vieno pamatyti savo sūnų.

Pagaliau aš intensyvios pagalbos skyriuje, mane pasitiko šaltas personalas. Paklausus kur mano vaikelis, be žodžiu buvo parodyti ranka, kuris inkubatorius maniškis, vėliau buvau apšaukta, kad nežinau reanimacijos tvarkos, nenusiploviau ir nepasidezinfekavau rankų, nors vaikučio net neliečiau. Vėliau ta pati dirbusi sesutė, paklausė ar atnešiau pieno, pasakiau jog ne, man niekas nesakė kad atnešti, kaip pienuką nusitraukti ir transportuoti iki vaikelio. Tuomet gavau klausimą ar aš pirmą kartą jog nieko nežinau? Mintyse sukosi viena mintis: „ar sunku paaiškinti, ar niekas nemato, kokį skausmą išgyvenu, negi sunku pasakyti elementarius dalykus?“.

Man nebuvo svarbu, kas su manimi vyksta, kaip bendrauja personalas. Tuo metu aš aplink nieko nemačiau ir nieko negirdėjau. Pirmasis susitikimas su Emiliuku nebuvo tas, apie kurį svajojau visą gyvenimą. Negalėjau jo myluoti, negalėjau jo bučiuoti, negalėjau jo net liesti. Mano kūnas ir kraujas, mūsų meilės kūrinys, gulėjo ir tarsi miegojo, bet iš tiesų buvo baisu, tą mažą ir gležną kūnelį buvo apraizgę įvairiausi laideliai, adatėlės, lašinės, aplink girdėjau aparatų skleidžiamus garsus. Pačios mažiausios kojinytės jam buvo didelės ir siekė kelius, sauskelnės buvo didelės, kaip dabar juokauju kojytės buvo kaip „pieniškos dešrelės“. Negalėjau sulaikyti, ašarų, negalėjau žiūrėti ir nieko negalėti padėti, tokio jausmo nesu jautusi gyvenime, stovi žiuri ir netiki, kai tai vyksta, taip norėtųsi nubusti ir žinoti, kad tai tik blogas sapnas. Tiesa, verkti šalia vaikiuko buvo uždrausta, norint paverkti tekdavo išeiti už durų. Visos gydytojų kalbos ir diagnozės varė mane iš proto, nuolatos kartojosi būklė kritinė, būklė bloga, vaikas nustojo pats kvėpuoti, truko plautis, įvedamas drenas, plaučiai ventiliuojami, staigi ir ūminė gelta, būklė vis blogėja. Dvi paras girdėjau tik baisias diagnozes, trečios paros rytą išgirstu, kad Panevėžio medikai padarė viską ką galėjo, daugiau nėra reikalingos mano vaikui technikos, Panevėžys atsisako toliau jį gydyti, skubiai iškviečia medikus iš Santariškių. Kiekviena minutė atrodė lyg amžinybė, kiekviena minutė galėjo būti paskutinė. Gydytoja pasiūlė nusifotografuoti vaikutį, tėčiui padarė pėdutės antspaudą lape, visa tai tarsi atsisveikinimas. Dabar net nesuvokiu kaip aš visa tai pakėliau, buvau viena vyras nesuspėjo ir negalėjo būti šalia, ir dabar negaliu rašyti, per ašaras nematau ką rašau.

Su didele viltimi laukėme medikų iš Vilniaus, jų diagnozė buvo tokia pati, būklė kritinė. Negarantavo net ar vaikelis ištvers kelionę į Vilnių, sutikau su viskuo, pasirašiau ir atidaviau savo angelėlį i medikų rankas, vienintelį, ką galėjau padaryti tai tikėti ir išvien melstis. Medikai optimizmo neturėjo, bet aš iki paskutinės minutės tikėjau kad viskas bus gerai. Mano Emiliukas man buvo pažadėjęs būti stiprus, kovoti su gyvenimu ir nepasiduoti, tik šis tikėjimas man padėjo nepalūžti, aš tikėjau savo mažulėliu, aš žinojau kad jis be galo stiprus, aš tikėjau kad jis manęs nepaliks. Ašaromis išlydėtas sūnelis išvyko į pirmąją savo kelionę, tiesa vienas, be manęs.

Į Santariškes išvežė tik sūneli, man buvo duotas telefono numeris, kuriuo galėjau skambinti ir klausti kokia vaikelio būklė. Sekančią dieną su daug nutraukto pienuko vykstu į Santariškes, ką ten rasiu nežinau, širdis dreba. Į stacionarą mane paguldė tik po 3 dienų, visas tas dienas iš Panevėžio į Vilnių vežiau nutrauktą pieną. Pienukas buvo tai, ką aš galėjau jam duoti, daugiau nieko negalėjau padėti, tik aukso vertės pieno lašais.

Santariškėse mane pasitiko seselė, palydėjo iki reanimacijos, būdinti gydytoja išsamiai supažindina su situacija, gaunu visą informaciją apie sūnaus būklę, tiesa naujienos nebuvo labai geros, daroma viskas, tačiau būklė negerėja, išlieka kritinė. Pasirodo mano mažylis, čia nebėra toks mažytis yra už ji dvigubai mažesnių, pasirodo aš čia ne viena. Vilties suteikia istorijos kabančios ant sienų, bei fotonuotraukos reanimacijos laukiamajame. Valio aš lieku klinikose, reiškia galėsiu kas tris valandas matyti savo Emiliuką. Pamažu, po vieną žingsniuką sūnaus būklė gerėja. Už tai dėkojam Dievui ir vis kartoju Vaikučiui būk stiprus, mama šalia, viskas bus gerai. Iš šono gal ir kvailai atrodydavau, kai stovėdavau ir išvien kalbėdavau, aš nuoširdžiai tikėjau kad mano vaikiukas mane girdi, kad jam taip lengviau. 9 paras praleidome reanimacijos skyriuje, kas tris valandas traukiau pieną ir džiaugiausi, kad esu šalia. Nuostabus personalas išmokė keisti sauskelnes dar inkubatoriuje gulinčiam vaikučiui. Dar vienas valio – mažylis keliauja pas mane į palatą, laukiau bet ir labai bijojau, ką aš darysiu su tokiu mažu lėliuku. Viskas buvo gerai, baimė išnyko paėmus Emiliuką ant rankų, viskas ėjo geryn, svoris pamažu augo, išmoko valgyti pats iš buteliuko, kasdien vis stiprėjo. Trečias valio – grįžo tėtis, susitikimas buvo skausmingas, bet kartu ir nuostabus. Dar dvi savaitės neišnešiotų naujagimių skyriuje ir mes keliaujame namo. Važiuojant namo svėrė 2270 gramus. Kas mėnesį važinėjom į Santariškes, dabar šiek tiek rečiau, visi tyrimai buvo ir yra geri, bet mažakraujyste serga iki šiol. Šiandien dieną Emilis jau didelis, sveikas ir pasivijęs draugus. Dabar žiūriu į savo vaikutį ir negaliu suvokti, kiek jam teko iškentėti, bet džiaugiuosi, kad mums pavyko išgyventi šį gyvenimo siųstą išbandymą. Tikiu, kad tai mus sustiprino ir sujungė dar stipresniu ryšiu.

Pienuko turėjau metus, tik gaila, neišmoko valgyti iš krūtinės, teko traukti pientraukiu. Dabar mano angeliukui 1,5 metukų, jis labai judrus, aktyvus, bendraujantis, imlus, pažįsta visus gyvūnėlius, moka pasakyti kaip jie sako, labai noriai bendrauja su bendraamžiais, pats valgo, atsigeria, kartoja skiemenis, kiek vėliau nei visi pradėjo sėdėti vaikščioti, niekas net neįtaria kad vaikiukas yra gimęs anksčiau. Labai stiprų ryšį jaučia su manimi ir tėčiu.

Nuostabesnių žmonių, taip atsidavusių savo darbui gyvenime nesu mačiusi, Vilniaus Santariškių medikų komanda yra nereali, didžiulio dėkingumo ir pagarbos verti žmonės.

Emiliuko mama Audronė