Untitled Document

Istorijos

Emilija 35 savaitės

Mūsų Emilija gimė 35 nėštumo savaitę, 2008 12 19, 19:12. Iškart sugebėjau pasijuokti, kad raganaitė (skaičiukai 12.19 19:12). 5 dienas po gimimo gyvenome atskiruose skyriuose - aš gimdyvių (mano palatoje gulėjo dar 2 mamos kartu su savo naujagimiais, aš viena be savo mergytės, o mažoji naujagimių intensyvios priežiūros palatoje kartu su panašiais ir net dar mažesniais cypsinčiais "kukuliukais" ir susirūpinusiomis, kartais labai atžagariomis (tikriausiai nuovargis) slaugėmis. Sekančią dieną po dukros gimimo švytėjau, pailsėjau, priėmiau lankytojus – buvau neadekvačiai laiminga. Po paros aš jau nebegalėjau sustoti verkusi...

Iškart po gimimo jos nebuvau mačiusi ne dėl to, kad būtų kilę kokios komplikacijos man ar jai: viskas vyko po truputį, sveikatėlė patenkinama, sklandžiai. Bet aš net nepagalvojau, kad ją reikia maitinti, net nebandžiau nusitraukti pienelio, nes jos nebuvo šalia, o man niekas nieko nepasakė.

Kai pagaliau susivokiau, kas įvyko ir vyksta, palūžau. Šalia dvi mamos keliasi naktimis prie savo mažutėlių, o aš neturiu dėl ko, nebent tik "melžtis" rankomis, nes aparatu baisiai skauda, o nunešus pienelio lašelius iš manęs profesionalios, bet nedžiugios sesutės tik tyčiojosi: "kur tu čia atėjai? ar šitoj palatoj tavo vaikas? eik į kitą!", "Kam vargintis dėl tiek... Kiek geri vandens? 2l? Tai gerk tris tada, matai, kad mažai pieno!", "Tavęs vis nėra, kur tu valkiojies? Reikia gi dokumentus pildyti, ko nesidomi savo vaiku". Tikrai nebuvau pasidažiusi ir nepasipuošusi, bet ar taip reikia kalbėti su žmonėmis? Kaukiau kaip šuo. 7 dienas iš eilės, verkiau kai ėjau, verkiau gulėdama, eidama į tualetą, valgydama springau ašaromis, atėjus draugei paguosti, sėdėjau plika plika, skausmingai "melžiausi" ir verkiau... Atvyko psichologė užpildyti duomenų apie motinos padėtį. Mažylei juk viskas gerai, gyvens, sveikutėlė, tik priežiūros dar reikės, o ko tu verki? Žodžiu, XXI amžius, kuriuo mes taip techniškai didžiuojamės ir tai labai gerai, nes daugiau tokių anksčiau gimusių mažutėlių turi puikias galimybes išgyventi ir likti sveiki, bet dar reikėtų padirbėti ne tik prie kompiuterių ir superduperwuper vaistų nuo visų ligų, ar ne? Tikrai to linkiu medikams, nuo to tik palengvėtų jų darbas, nes laimingi pacientai sveiksta paprasčiau, jeigu tai yra kam nors svarbu dar. Tai čia mūsų šviežia patirtis tuo metu, kai buvo sunku ir nežinia, kas labiau žeidė - ar tas gimimas, ar požiūris į tuos, kuriems gimė...

Grįžome namo po 2,5 sav. Sveikatėlę tikrinomės kas mėnesį, paskui kas 3 Santariškių vaikų ligoninėje. Viskas ėjosi gerai, tačiau morališkai jaučiausi prastai. Vaikelis buvo isteriškas. Pabudusi dar neatsimerkdavo, o jau žviegdavo. Bijodavau, kad sulaužiau kažkur tokią mažytę, nešdavau tikrinti labai dažnai, kodėl ji taip cypia (tikrai, nei prieš Emiliją, nei po to negirdėjau taip žviegiančio vaiko, kasdien). Ligų nėra ir tiek, o nerami, vežime nepabūna nei kiek. Vežimo atsisakėm, gavau vaikjuostę nešioti. Nešiojau, glaudžiau prie savęs, kad tik dar 3 minutes numigtų bent... Taip reikia to miegelio... Pradėjau maitinti vien krūtimi apsilankiusi žindymo kursuose. Pirmąsias tris savaites maitinome dažniausiai iš buteliuko. Patikėkite, per dienas vien tik nusitraukinėjau pieną, kuris bėgo vis lėčiau ir mažiau ir rūpinausi, nešiojau tą savo mielą nenuoramą. Miegodavau 2 h per parą iš viso, t.y. po 2-5 minutes daug kartų per dieną, kai ji užsimerkia. Aplinkiniai, draugai, daktarai, atrodo, grauždavo, kad ją lepinu, juk visi sako, kad negalima kūdikių nešioti, pripras, štai ir prisidirbau... Negalima, anot jų, taip dažnai maitinti ir daug kitų nesąmonių, iš kurių dabar tik juokas ima. Mažiukus, ypač tokius TIK MAITINTI IR NEŠIOTI reikia, tai jų ir mamos gyvybė! O kad man būtų padėję kas nors ją bent panešioti, o ne kaltinti... Tikrai dabar norėčiau padėti toms mamoms toje nežinioje bent panešioti jų kūdikėlį, kol mama ramiai nusipraus be isteriško rūpesčio ar pavalgys dviem rankomis prie stalo, kaip anksčiau :D, jei tik galėčiau...

Vaikai augtų linksmesni, jei mamos turėtų suprantančius žmones, nekritikuojančius, padedančius, joms reikia atgauti tą patrūkinėjusį ryšį vaikeliui gimus netikėtai anksčiau ir praleidus net nedaug laiko atskirai nuo mamos. Tas ryšys tikrai negrįžtamai patrūksta :( bet reikia kapanotis toliau ir daryti geriau ir daugiau, negu darytum su "teisingai" gimusiu vaikeliu. Tą žinau iš patirties, nes Justinas - Emilijos brolis, gimė laiku, nuo pat pirmos akimirkos buvo tiesiog šalia ir su manimi, jis kaip mano kūno dalis, lengva nuspėti, o Emilija buvo nenuspėjama, manau, dėl to, kad buvome atskirtos ir iš mūsų, galima sakyti, tyčiojosi. Turiu siaubingą nuoskaudą, nors esame padorūs, tvarkingi, o jeigu taip elgiamasi naujagimių ir gimdyvių skyriuje su tikrai asocialiais asmenimis, tai aš žinau, kodėl jie tada asocialūs... Dėl ko jiems stengtis būti kitokiais? ;)

Emilijai šiandien yra beveik 4 metai. Visiškai sveika, protinga, sumani, smalsi, pareiginga, padedanti buityje, nereikia net prašyti, jautri, pastabi, besirūpinanti savo 1 metų broliu, bet greitai besikeičiančiomis nuotaikomis, ūmi... Kartais vis dar labai sunku man su ja. Dabar jau puikiai susikalbam, nagrinėjam jausmus ir ji žino: "Aš žinau, mama, tu ne tik gera būni, bet ir liūdna, aš tave suprantu, bet aš ne todėl taip elgiuosi, kad tu pyktum, bet todėl, kad reikia išspręsti tą klausimą DABAR!..."

VVaikams tikrai viskas bus gerai, jie auga linksmi, susitaiko net su negaliomis, net neprisimena kaip buvo ar galėjo būti, nebent pasąmonėj lieka, todėl labai svarbu pakrauti energijos mamai. Tiek mane išmokė ir vis dar kasdien vis ko nors naujo moko gimusi Emilija :) Ačiū jai, kad atėjo tuomet, kai to paprasčiausiai reikėjo :*

Emilijos mama Ieva Olšauskaitė-Slanienė