Untitled Document

Istorijos

Dovydas 2740 g HELPP sindromas

Noriu pasidalinti kiek kitokia ankstuko istorija, kurios pagrindinė priežastis klastingas ir žaibiškas HELLP sindromas. Daugeliui tai negirdėta, nežinoma ir atsakymo kodėl jis atsiranda, nežino niekas...

Planuoti šeimos pagausėjimą pradėjome prieš pat mūsų vestuves. Draugų, pažįstamų, giminių rate tuo metu buvo nemažai šeimų kurios negalėjo pastoti, todėl ir mes galvojome, kad tai bus didelis stebuklas jei mums pavyks.

Rugsėjo 25 atšokome savo nuostabias vestuves, ir po kelių dienų išskridome medaus savaitei į Turkiją. Tačiau širdelėje kirbėjo mintis, kad gal manyje plaka dar viena širdutė? Ir vieną ankstų ryta po kelių labai ilgų minučių pamačiau teigiamą testą. Tuo metu atrodė dabar turiu viską apie ką tik galima pasvajoti. Šią žinią vyrui pranešiau tik kitos dienos vakare, kadangi labai jaudinausi ir ieškojau tinkamo momento. Naujiena pasidalinau iš karto po vakarienės ant jūros kranto. Iki dabar atsimenu akis pilnas džiaugsmo ir noro apie tai garsiai visiems pranešti.

Visą atostogų laikotarpį rinkome vardus, planavome kaip pranešime seneliams. 15 savaitę sužinojome, kad laukiamės berniuko. Pradėjome rinkti vardus. Vienas vardas buvo favoritas tačiau artėjant 6 mėnesiui, kažkodėl jis tiesiog pradėjo nebepatikti… Ir kaip nujausdama pagalvojau, kad mažylis tikriausiai vardą nori atsinešti pats… Pirmuosius tris mėnesius, kaip ir daugumą būsimų mamyčių pykino, trūko miego, bet visi tyrimai buvo idealūs ir vaikutis pilvelyje gyveno puikiai, džiugindavo savo vis dažnėjančiais judesiais. Iki pat paskutiniosios gimdymo dienos, visur laksčiau, tiesiog nenustygau vietoje. Kiekvieną dieną kalbėjausi su savo mažyliu ir pasakojau jam mūsų planus: ”kiekvieną dieną eisime į lauką, daug vaikščiosime, važiuosime pas draugus, važiuosime prie jūros“…

Likus mėnesiui iki gimdymo datos nusprendėme pastatyti mažylio lovelę. Abu su vyru surinkome lovytę. Ji taip tiko mūsų mažame kambarėlyje. Trūko tik pataliukų, kuriuos žadėjau kitą savaitę įsigyti. Tą patį vakarą prasidėjo stiprūs skausmai skrandžio duobutės vietoje, bei nugaroje-menčių srityje. Visuomet buvau be galo kantri, tad pamaniau gal negaluoja skrandis. Deja, kankinausi iki paryčių, kuomet jau nebegalėjau nei pagulėti, nei pasėdėti… Vyras padėjo apsirengti ir nuvykome į moters ir vaiko klinikų gimdyvių priėmimą. Sulaukiau labai nemalonios seselės, kuri apšaukė: “visos jūs besilaukiančios prisivalgote ir paskui atvažiuojate čia!“ Gydytojui atlikus echoskopą jokių priekaištų nebuvo, vaikelis jutosi puikiai, tačiau atliko tyrimus ir paliko ligoninėje per naktį. Po dviejų dozių nuskausminamųjų galėjau pamiegoti. Ryte su nekantrumu laukiau, kada gi mane paleis - juk turiu tiek planų! Atlikti kraujo, šlapimo tyrimai lyg ir buvo geri, tad galėjau važiuoti ilsėtis. Kitą dieną sulaukiau gydytojo skambučio su reikalavimu pakartoti kraujo tyrimą, kadangi senesnis tyrimas visgi jam buvo įtartinas, rodė mažėjantį trombocitų kiekį (kraujas nekreša). Po pakartotino išsamaus kraujo tyrimo, sulaukiau atsakymo patvirtinančio jog viskas be priekaištų, greičiausiai buvo įsivėlusi klaida.

Su vyru juokavome, kad tik pastatėme lovyte ir mažylis norėjo jau greičiau joje miegoti… Balandžio 29 d. vakarą, lygiai po savaitės, pasikartojo tie patys skausmai… Naktį vyras nuvežė į priimamąjį. Ten mus pasitiko jauna akušerė, patikrino echoskopu ir nuramino, kad vaikelis jaučiasi puikiai, ir šie skausmai ne dėl nėštumo ir išsiuntė mus su greitąją į Šiaulių Respublikinės ligoninės priėmimo skyrių. Buvau paguldyta, paimti kraujo tyrimai ir vėl dviejų valandų laukimas atsakymų. Išaušo balandžio 30 d. rytas, per pietus turėjo vykti mūsų fotosesija, norėjome įamžinti šio stebuklo laukimą, bet buvome abu pervargę nuo bemiegės nakties ir blaškymosi po ligonines, tad visa tai atšaukėme. Beplanuojat tolimesnę dieną, mus pertraukė budintis gydytojas su atsakymu rankose: “Jums įtariamas HELLP sindromas arba Hepatitas B, Hepatitas C”

Abu sunerimę klausiame, kas tai? ”Norint išsaugoti gyvybes reikia kuo greičiau užbaigti nėštumą, siunčiu jus atgal į moters ir vaiko klinikas” - po šių žodžių daugiau nieko nebegirdėjau, pasipylė ašaros, didžiulė baimė: ką reiškia užbaigti nėštumą? Iš manęs išimsite vaiką? Kodėl? Kam? Nenoriu per greit, ne dabar, jam dar reikia ten pabūti... Dar tik 36 savaitės. Vyras su gydytoju kalbėjosi, komentavo kiekvieną iškeltą klausimą ir viską ramiai paaiškino: kraujas nebekreša, o kepenų fermentai labai padidėję… Organizmas ėmėsi priešintis nėštumui, jam tapo per sunku, tiesiog ruošėsi susinaikinti. Keisčiausiai tai, kad šis sindromas turi gan nemažai simptomu, tačiau mano atveju pasireiškė tik du... HELLP sindromas – tai reta, bet labai pavojinga nėščiųjų liga, galinti baigtis vaisiaus ar motinos žūtimi. Manoma, kad šis sindromas pasireiškia 1-2 iš 1000 nėščiųjų. Taigi, mes šį kartą ištraukėme šį nelaimingą bilietėlį...

Nuvykus į moters ir vaiko klinikas, nuspręsta skatinti gimdymą. Vyras išskubėjo atvežti daiktų, aš jau buvau įsikūrusi palatoje, atvažiavo abiejų tėveliai. Dar nespėjus susivokti ir susitaikyti su tuo kas įvyko, staiga atskuba akušerės-ginekologės gydytojos kurios praneša, jog siunčia mane gimdyti į Vilnių. Tuo metu viskas ėmė slysti iš po kojų… Atrodė kiekviena žinia tai vis gilesnis kritimas į duobę...Suvokiau, kad situacija tikrai labai komplikuota nes juk jei būtų viskas gerai, aš likčiau čia… Girdėjau tik tiek, kad reikia kuo greičiau ruoštis, nes mašina jau laukia. Vyras vos spėjo atvežti daiktus, kuomet aš jau buvau besiruošianti lipti į greitosios automobilį. Tikriausiai niekada nepamiršiu vyro akių kuomet atsisveikinome… Jos buvo kupinos baimės, nežinomybės ašarų… Buvome nutarę, kad vyras atvažiuos anksti ryte, nes buvau labai pavargusi ir jau blaiviu protu nebesuvokiau kas vyksta norėjau tiesiog būti viena ir susitaikyti su esama situacija… Nė nenumaniau, kad nuvykus į Vilnių istorija pasisuks dar kitokia linkme, ir kad galbūt tai paskutinis kartas kai matome vienas kitą… Kad galėčiau atsukti laiką, vyras dabar būtų buvęs šalia…

Kelionė į Vilnių buvo pati ilgiausia mano gyvenime… Lydinti slaugė nuolat ramino ir stengėsi palaikyti. O mano mintyse sukosi patys įvairiausi scenarijai…

Atvykus į Santariškes manęs jau laukė, buvo atliktas echoskopas, patikrinta vaikelio būklė ir tuomet buvau nugabenta tiesiai į gimdyklą. Pradėtas skatinimas, vandenų nuleidimas… Buvau paguldyta ant gimdymo stalo, apvyniota laidais, prijungta mažylio širdelė – nuolat girdėjau kaip ji plaka. Tuo metu tai buvo vienintelė paguoda ir viltis, jog viskas bus gerai.

Buvau jau parą laiko be miego, be maisto, be vandens – buvo draudžiama, nes bet kas galėjo sukelti dar daugiau komplikacijų. Gydytojai nusprendė, kad gimdysiu pati, be nuskausminamųjų. Po penkių alinančių valandų, kuomet jau pradėjau praradinėti sąmonę, pagaliau į pasaulį atėjo mūsų mažylis. Tik jam gimus iškarto išgirdau jo verksmą, ir pasidarė beprotiškai gera, užliejo neapsakoma šiluma, dingo visas nuovargis, skausmas. Norėjau ir laukiau kada gi man jį uždės ant krūtinės, juk taip rodo per visus filmus ir taip pasakoja visos gimdžiusios mamos… Bet buvau tokia silpna, kad tik akies krašteliu galėjau iš toli matyti, kaip jį sveria, matuoja, rengia.. Pagalvojau tikriausiai po visų procedūrų jį atiduos į mano glėbį. Mažylis gimė 36 savaičių 49 cm, 2,740 kg. Po visko pamačiau kaip jį išneša, tuomet iškarto išvežė ir mane. Mintyse galvojau tikriausiai keliaujame į palatą kurioje būsime kartu su mažyliu. Tačiau mačiau tik dideles degančias koridoriaus lempas… Susivokiau kur esu tik perkelta iš vienos lovos į kitą. Mane paguldė į reanimaciją, iškarto ėmiau visų klausinėti o kur mano sūnus? Kaip jis? Tačiau personalas nieko atsakyti negalėjo… Turėjau laukti ryto 8 valandos, kada atvažiuos vyras ir suteiks informacijos.

Negalėjau miegoti, buvau apimta didelės baimės ir nežinomybės, tikėjausi jau blogiausio. Sunku nupasakoti jausmą kuris užplūdo...Visus 8 mėnesius nešiojau mažą gyvybę, jutau jo judesius ir staiga jo manyje nebėra, nebejaučiu. Mažylis gimė ypatingą dieną – Mamyčių dieną, gegužės pirmąjį sekmadienį. Kai pamačiau savo vyrą, jo akys nespindėjo iš džiaugsmo… Jis pranešė, kad mūsų mažylio būklė labai sunki, jis intensyviosios terapijos skyriuje, gydytojai nieko negarantavo: svarbiausios pirmos trys paros, jeigu jas išgyvensime tuomet bus daugiau prognozių. Gimęs mažylis gavo 9 balus pagal APGAR skalę, tačiau benešant į patologijos skyrių jis tiesiog ėmė gesti… Nustojo kvėpuoti. Mažylis buvo intubuotas, įvestas zondas, prijungta širdelė, leidžiami antibiotikai. Iškarto paaiškėjo įgimta infekcija – streptokokas kvėpavimo takuose, kiek vėliau ir gelta, auksinis stafilokokas. Maniau jau blogiausia praeityje, o pasirodė kad tai tik pradžia. Atrodo kritome vis gilyn ir gilyn į bedugnę. Mūsų vaikui sunkiausi momentai, o jo artimiausio ir reikalingiausio žmogaus – mamos nėra šalia.

Vyras lankė mūsų sūnų kas tris valandas, šnekėjo ir ramino jį, kad viskas bus gerai. Kad pasveiks ir greit pamatys mamytę, kad jis turi būti labai stiprus. Tik jam gimus kitą dieną jau rinkome vardą kuris atitiktų jo atėjimą į šį pasaulį – tai Dovydas.

Mane žadėjo paleisti po paros, kadangi tyrimai buvo gerėjantys, viskas po mažu atsistatinėjo… Bet, naktį pasikartojo tie patys skausmai kaip ir prieš pat gimdymą. Subėgo visi gydytojai, vėl begalės tyrimų ir lašelinių. Ir ačiū dievui, pagaliau pradėjo po mažu gerėti. Dar po paros mane perkėlė į patologijos skyrių. Kuo labiau artėjo susitikimas su sūneliu, tuo labiau jaudinausi. Nuo to laiko kai buvau atvežta į gimdymo palatą, nebuvau atsistojusi, nevaikščiojau, buvo liepta tik gulėti. Supratau, kad savomis kojomis iki sūnaus tikrai nepajėgsiu nueiti, vyras įsodino į vežimėlį ir nuvežė pas mažylį. Bijojau praverti duris, bijojau jį išvysti, bijojau kad nesutramdysiu savo ašarų ir jaudulio, kadangi buvau įspėta, kad negalima prie mažylio verkti – juk jis viską jaučia. Pamačiau savo sūnelį pirmą kartą po trijų parų, jis miegojo apraizgytas laidais, rankytės subadytos adatų… Džiaugiausi jį išvydusi ir turėjusi galimybę paliesti, 30 minučių pralėkė kaip viena. Kitas pasimatymas vėl už 3 valandų. Per tą laiką stengiausi kuo daugiau pririnkti aukso lašelių – pieno savo vaikui.

Kiekvieną kartą klausinėdavome kaip mūsų mažylis, kokios prognozės? Atsakymai buvo vienodi: būklė stabili, išgyvenome tris paras, neblogiau nei vakar – o tai jau gerai.

Gyvenome laukimu, pastoviu bandymu pritraukti pieno ir trumpais pasimatymais su mažyliu. Intensyviosios terapijos skyriuje vaikas buvo didžiausias, bet ne geriausios sveikatos. Kuomet visi galėjo liesti, glostyti savo vaikučius, mums buvo galima uždėjus tik palaikyti ranką, ir jokiu būdų neglostyti. Nes vaikelis serga ir jam reikia kuo daugiau poilsio, o prisilietimai tik dirgina ir vargina. Niekada nepamiršiu dienos, kai leido jį užsidėti ant krūtinės. Kengūruojant užliejo šilumos ir meilės banga, atrodo laikau tokį didelį stebuklą savo glėbyje. Tik pajutęs mano šilumą, mažylis staiga sukaupė visas jėgas ir bandė ieškoti krūtinės, tačiau jis buvo dar tam per silpnas. Vis nekantriai laukėme, kada gi jis pats pradės kvėpuoti, kada nebereikės visų šių laidų ir aparatų. Ir viena dieną įvyko stebuklas! Stovėjome su gydytoja prie Dovydėlio, kalbėjome apie jo tyrimus, kai staiga mažylis išleido garsą. Daktarė labai apsidžiaugė ir pasakė, kad kūdikiai patys parodo, kad gali kvėpuoti, tad skubiai buvo išimtas. Kasdien mažais žingsneliais jis stiprėjo. Po savaitės praleistos Santariškių intensyvios terapijos skyriuje mus perkėlė į vaikų ligoninę, kurioje dar buvo tęsiamas gydymas, atliekami įvairiausi tyrimai, kateteris įstatytas galvytėje, echoskopai… Atliekant kiekvieną tyrimą drebėdavo širdis ir melsdavau, kad sūnelis būtų sveikas. Bet mes jau buvome kartu, savo vaiku galėjau rūpintis visą parą, nebereikėjo laukti paskirto laiko. Pagaliau po ilgos savaitės ligoninėje galėjome važiuoti namo.

Šiuo metu Dovydui jau 5 mėnesiai, sveria 7,2 kg. Pirmus tris mėnesius vaikas buvo labai neramus, daug verkė, buvo įsitempęs. Dar ir dabar miegodamas prasimerkia pažiūrėti ar mamytė šalia… Dabar daug juokiasi, šypsosi, turi du dantukus. Tikiuosi, mūsų skleidžiama begalinė meilė ir šiluma Dovydui labai greitai padės užsimiršti patirtą stresą ir galės ramiai miegoti nebijodamas, kad mamytė vėl kažkur pradings…

Noriu, kad mūsų istorija padėtų atpažinti tokias grėsmingas ligas. Dėkojame už laiku suteiktą pagalbą ir priimtus reikiamus sprendimus Šiaulių gydytojai akušerei Ingridai Jackūnienei, Šiaulių respublikinės ligoninės daktarui Vykintui Celkiui už tiksliai ir greitai nustatyta diagnozę. Ačiū Vilniaus Santariškių personalui padėjusiam per gimdymą. Akušerei Ramintai už priežiūrą po gimdymo. Santariškių reanimacijos skyriaus rezidentui Šarūnui už palaikymą sunkiausiomis akimirkomis, bei pokalbius kurie praskaidrindavo ir bent minutei padėdavo užsimiršti. Nuoširdžiausias ačiū Santariškių intensyviosios terapijos skyriaus personalui-už išgelbėta sūnelio gyvybę bei nuolatinį rūpestį, gydymą ir globą. Jūs padarėte labai daug! Jūs esate angelai sargai ir niekada to nepamiršime. Virš lovytes pakabintas jūsų dovanotas angelėlis, kuris tikiu saugojo, saugo ir saugos Dovydėli. Ačiū Džuljetai už tai, kad nei vienas mažylis nesušalo ir buvo apgaubtas šiltais megztais užklotais, o kojytes, rankytes visad puošdavo nuostabūs mezginiai. Tariu ačiū savo vyrui, už palaikymą rūpestį ir buvimą salia, už pastangas praskaidrinti dienas įvairiausiais būdais. Tai buvo didelis išbandymas mums abiem - džiaugiuosi, kad tai įveikėme kartu. Tėveliams, šeimos nariams kurie visada buvo šalia, tikėjo ir padėjo sunkiausiomis akimirkomis. Draugams už supratingumą ir rūpesti. Dovydo angelėliui ačiū, kad išsaugojo tai, kas mums brangiausia.

Kai kūdikio laukimas ir gimimas tūrėtų būti pats didžiausias džiaugsmas, neretai būna labai skaudžių akimirkų...Bet niekada nepasiduokite ir nepaliaukite tikėti mažais žmogučiais kurie kuria didžius stebuklus. Sunkiai atkeliavę i mūsų pasaulį, jie kovoja nuo pat pirmosios minutės ir tikriausiai yra stipresni nei mes suaugę žmonės. Padėkime jiems, tikėkime, drąsinkime ir apgaubkime begaline meile bei šiluma. 2016 10 20