IV skyrius. Ankstuko tėtis (102-107 psl.)

Neretai pirmosiomis dienomis ankstuką lanko tik tėtis, nes mama dar guli pooperacinėje palatoje. Jis pirmas pamato vaiką bei iš karto jam priskiriamas globėjo ir aprūpintojo vaidmuo. Tėvas tampa nepakeičiamu ryšininku tarp ligoninės ir namų. Ir mažai kas paklausia, o kaip jaučiasi jis? Kas jo galvoje ir jausmuose? Tiesa, jei vyras nepanikuoja, yra ramus, moterys ima nerimauti: ,,Kodėl jis nesinervina? Kur ašaros? Negi jam nerūpi?“ Apie prieš laiką tapusius tėčius, poros jausmus, moterų daromas klaidas, tėvo ir vaiko ryšį kalbamės su Paramos vaikams centro steigėja ir vadove psichoterapeute Aušra Kuriene.

Įkalinti nežinioje

Vaiko gimimas – didelių pokyčių pradžia kiekvienai šeimai. Niekas neplanuoja, kad natūrali eiga gali sutrikti ir jauni tėvai atsidurs rimtos krizės akivaizdoje. Maža to, situaciją apsunkina tai, kad iš pradžių nėra laiko ir erdvės savo jausmams, tėvų tarpusavio santykiams, nes kiekviena valanda, diena įkalinta kovojant už vaiko gyvybę. Čia vietos neranda netgi įprastas džiaugsmas susilaukus kūdikio. Pasak psichoterapeutės, toks suspaustas laikas ir įvykio ypatinga svarba labai mobilizuoja žmonių vidinius resursus, įgalina šeimą susitelkti. Tačiau, kai krizė atitols, kai paaiškės, kad vaikelis gyvens, tada gali belstis atidėti jausmai – nerimas, baimė, kaltė ar abejonės dėl savo kūno defektyvumo. Teks įveikti ir tai, tik klausimas, kaip: kiekvienam partneriui atskirai ar susikibus už rankų?

Stiprybė – poroje

Kai kalbame apie porą – vyrą ir moterį – didelė psichologinė našta tenka vyrui. Juk moteriai visuomenė leidžia verkti, liūdėti, būti sutrikusiai, išsigandusiai, tuo tarpu vyras turi išlikti stiprus, palaikantis ir atlaikantis visus sunkumus bei emocijas. Būtent jam visuomenė išdidžiai įteikia pagrindinio guodėjo, ramintojo vaidmenį. Pats išgyvendamas dramą, turi tvirtai laikyti visus šeimos kampus, šiuo metu svarbiausiąjį – vilties. Net matydamas, kad situacija itin kritinė, turi rasti jėgų optimizmui, tikėti, jog viskas bus gerai, rasti žodžių, kurie nuramintų žmoną, padrąsintų, paguostų, neleistų jaunai mamai prisiimti kalčių, kurios viena paskui kitą vis konkuruodamos brausis į jos mintis. Tai nėra lengva. Tad kur vyras galėtų gauti paramos? Kam jis galėtų išsisakyti, išsipasakoti, išsiverkti? Juk natūralu, kad jį irgi gali apimti bejėgystė, kankinti kaltės jausmas – kažko nesužiūrėjo, nepastebėjo, nenumatė: ,,Galėjau aš pakabinti užuolaidas, galėjau pats nubėgti į parduotuvę, galėjau nevykti į komandiruotę“ ir t. t.

,,Svarbu, kad mes, visuomenė, leistume patiriantiesiems traumas būti pažeistiems ir kreiptis pagalbos, – sako Aušra Kurienė, – o ne aklai tvirtintume: ,,Turi likti stiprus, nepalaužiamas.“ Svarbu ieškoti pagalbos, nebijoti kreiptis į ligoninėje dirbančius specialistus. Rasti paguodą, išsikalbėti galima ir su artimaisiais – galbūt tėvais, broliu, sese, draugu. Tačiau didžiausias stiprybės šaltinis yra pora vienas kitam: vyras – moteriai, moteris – vyrui. Jei jauna mama turi galimybę išsakyti savo baimes, tai labai svarbu, kad ji suprastų, jog vyrui gali būti toks pats poreikis – pasiguosti jai. Nuoširdžiai kalbėdamiesi jie gali vienas kitą gydyti. Abiem svarbu išgirsti iš partnerio, kad: ,,Aš nepykstu ant tavęs, mes abu nekalti, mes ištversime, išbūsime.“ Supratimas, palengvėjimas ateina tada, kai tėvai vienas kitą priima su visomis netobulybėmis, išgyvenimais bei baimėmis. Tai ir yra jų stiprybės šaltinis.

Geležinė širdis?

Ką išgyvena vyrai, anksčiau laiko tapę tėčiais? Kartais moterims ima atrodyti, kad vyras pernelyg ramus. Negi jis nesijaudina? Ar jam visiškai nerūpi? Geležinė širdis? Pasak psichoterapeutės, kiekvienas žmogus kritinę situaciją išgyvena skirtingai. Jei artimo žmogaus reakcija stebina ar kelia nerimą, reikia imti ir paklausti. Kito būdo išsiaiškinti nėra. Pats blogiausias scenarijus plėtojasi tada, kai moteris gyvena su
įtarinėjimais ir nepasitikėjimu, kai ji, tarsi seklė, bando įminti, ką vyras jaučia, ką galvoja. Itin jautri ir šiuo metu pažeidžiama mama gali prisigalvoti nebūtų dalykų, modeliuoti vyro abejingumo situacijas, bandyti prisiminti ,,to“ įrodymus iš praeities įvykių. Tiesiog ji gali prisifantazuoti bei užauginti didžiulį įtarimų ir baimių burbulą, kuris ją sprogdins iš vidaus. Dažnai jauna mamytė neįsivaizduoja, kad tas vyro abejingumas, geležinis šarvas jam kainuoja didžiules pastangas. Galbūt jis yra nusprendęs apsaugoti ją, negąsdinti savo jausmais. Galbūt jis iš ligoninės skuba į sporto salę, kur visą pyktį, neviltį ir liūdesį išlieja kilnodamas svarmenis. Gal namo kieme skaldo stirtas malkų ar visą naktį sėdi žaisdamas kompiuterinius žaidimus, neleisdamas sau panerti į tamsius jausmus ir abejones. Kita vertus, gali būti ir taip, kad jis iš tikrųjų jaučiasi ramus, nes pasitiki medicina, neigia bet kokią abejonę, myli žmoną bei nuoširdžiai tiki, jog viskas klostysis sėkmingai. Ir būtent tai jam padeda nepalūžti. Vyro reakcijų gali būti visokių. Tačiau šioje situacijoje jis neturėtų tylėti, nes moteriai svarbu žinoti, kaip jaučiasi. Tai turi išgirsti iš jo lūpų.

Kalbėjimas – vaistas Nr. 1

Daugelis tėvų laukdami mažylio nesusimąsto, kad vienas svarbiausių dalykų ruošiantis vaiko atėjimui į šeimą yra poros gebėjimas tarpusavyje kalbėtis apie jausmus. Poros rūpinasi karjera, stato namus, planuoja, keliauja po pasaulį. Ir jausmų tema nėra tokia svarbi. Tačiau į pasaulį beldžiantis vaikui laukia nauji iššūkiai. Todėl būtina išmokti kalbėtis apie tai, ką partneriai jaučia. Jei laukimo metu pora nesikalbėjo, neatviravo, tai, ištikus krizei, turės įgyti naujų – vienas kito išklausymo ir vienas kitam išsakymo – įgūdžių. Ir būtent dabar, tarytum karo sąlygomis, teks išmokti kalbėtis. Daugelis žmonių didžiausias gyvenimo traumas atsimena kaip vienas prasmingiausių. Dėl jų atranda ne tik savo galias, tikrus draugus, bet ir naujas gyvenimo prasmes. Šis patyrimas ir ankstuko tėvus gali padėti užauginanti kaip darnią porą, tvirtą šeimą. Tačiau yra sąlyga – kalbėtis. ,,Mano, kaip psichologės, vaistas Nr. 1 yra kalbėjimas, – sako A. Kurienė. – Jokios piliulės, nei nuo nerimo, nei nuo pykčio tikrai nepadės. Žmogų gydo kalbėjimas ir vienas kito palaikymas poroje.“

Lygiaverčiai partneriai

Tėvo vaidmuo nenuginčijamai yra reikšmingas. Pabandykime įsivaizduoti, ką jaučia vyras inkubatoriuje pamatęs tokį bejėgį savo vaiką? Jei remtumėmės visuomenės stereotipais, tai šis vaizdas vyro galvoje
turėtų aktyvuoti gynėjo, globėjo ir lizdo saugojimo instinktą, kaip: ,,Aš padarysiu viską, kad tave apsaugočiau, pasirūpinsiu, kad augtum stiprus, didelis, laimingas“ ir pan. Silpnučio naujagimio vaizdas vyrą gali priblokšti trapumu, bet kartu ir labai įjautrinti, įgalinti. Mes galime tik spėlioti, ką tėčiai jaučia ir prisiekia žiūrėdami į vaiką pro stiklą. Beje, ši situacija, kai iš pradžių prie kūdikio neleidžiama prisiliesti nė vienam iš tėvų, labai sulygina jų vaidmenis. Skirtingai, nei su išnešiotu kūdikiu, kai neretai mama įsijaučia į pagrindinės globėjos vaidmenį ir, apglėbusi naujagimį, tėvui teleidžia būti aptarnaujančiu ir aprūpinančiu pagalbininku. Su ankstuku situacija visiškai kita. Abu tėvai, stebėdami vaikutį per inkubatoriaus langą, vienodai stipriai tegali melsti jam stiprybės.

Kaltės jausmas visą gyvenimą

Kas vėliau, kai praeis metai? Juk mažyliui augant vis išlys tai vienas, tai kitas jo ,,netobulumas“. Matant mylimą vaiką šiek tiek kitokį, nuolat besivejantį bendraamžius, tėvų širdį vis įgels kaltės jausmas. Kaip jo, lyg ištikimo palydovo, nesinešioti su savimi. Juk kadaise įvyko tai, kas įvyko… Pasak psichologės Aušros Kurienės, mes neturime galimybės įsakinėti savo jausmams ir lyg mygtuko pagalba juos išjungti. Tačiau galime suprasti savo jausmus. Sakykime, jei tėvai jaučiasi kalti dėl to, kas atsitiko (tą dieną skrido lėktuvu, lėkė motociklu, aktyviai sportavo), ir jei gali susieti įvykį, po kurio prasidėjo išankstinis gimdymas, ta kaltė niekur nedings. Ji pasitaikius akimirkai vis dilgčios. Tarkime, vaikui dėl sveikatos būklės bus neleidžiama aktyviai sportuoti, jam taip greitai, kaip bendraamžiams, nepasiseks išspręsti uždavinio. Natūralu, kad sugrįš prisiminimai, ,,tai dėl to, kad tada nepaisėme gydytojų rekomendacijų, mes kalti“. Gal dėl to, o gal dėl tūkstančio priežasčių, kurių nežinome. Šiuo atveju tampa svarbu tai, ką su tais jausmais daryti? Būtų gaila ir neteisinga, jei tėvai paskęstų kaltėje, graužtųsi, liūdėtų, neleistų sau džiaugtis tėvyste. Jausmams negalime įsakyti, tačiau galima pasimokyti, pasitelkti, kaip gyvenimo pavyzdį, kad tam tikrų poelgių pasekmės gali būti negrįžtamos. Todėl ateityje stengsis gyventi tvarkingiau, sveikiau, bus atidesni ir vaiką mokys atsižvelgti bei paisyti gydytojų patarimų.

LAIMIŲ LAIMĖ

Kiekvienas iššūkis – savotiška dovana. Tai mus užaugina, subrandina. Taip nutinka ir ankstuko tėvams. Darną su mažyliu jie atranda anksčiau nei kiti, nes išmoksta vertinti kiekvieną vaiko gyvybės požymį, kiekvieną krustelėjimą, kiekvieną sugautą žvilgsnį.

Šiuolaikinė visuomenė išgyvena vertės krizę, kuri dažnai paremta pasiekimais ir išoriniais atributais, išorinio grožio ir daiktų kultu. Mažai žinome apie tai, kas mus iš tiesų daro laimingus. Labai daug tėvų gėdijasi savo sveikų, gražių ir protingų vaikų. Jiems gėda pripažinti, jei atžala nelanko trijų būrelių, nemoka anglų kalbos, jei jo ausytės atlėpę, jei kepurytė yra ne garsaus ženklo, o pirkta viename iš prekybos centrų… Tačiau, kai tėvai suvokia, kad vaiką ištraukė iš pragaro, arba, kad išvis galėjo jo netekti, ir vis dėlto štai dabar turi – tokį, kad ir su akinukais, kad ir smailomis ausytėmis, kad ir su
strazdanėlėmis, kad ir švepluojantį – yra laimių laimė.