I skyrius. Apie mamos jausmus, arba aplenkus laiką (28-34 psl.)
Priešlaikinis gimdymas visada didžiulis stresas mamai. Viskas, ką ilgai planuoji, lauki, džiaugiesi ir per pilvuką glostydama mažylį svajoji, staiga nutrūksta. Neplanuotai, greitai, komplikuotai. Dabar inkubatoriuje guli bejėgis mažylis, kurio vaizdas drasko širdį ir kelia kaltės jausmą. Kas dabar bus? Kaip kompensuoti laiką, jausmus, potyrius, kurie liko neišgyventi? Kalbamės su neišnešiotų naujagimių skyriuje dirbančia psichologe Ieva Sidaravičiūte.
Žmogus nėra visagalis
Dėl mokslo pažangos ir atradimų visatoje žmonės susikuria iliuziją, kad jie yra visagaliai žemės valdytojai. Iš tiesų taip nėra. Žmogus daug ko pakeisti negali. Gamta yra visagalė ir didžioji kūrėja. Vienas iš įrodymų – kūdikio laukimas. Žmogus negali be pasekmių sustabdyti nėštumo ir vėliau jį pratęsti. Juk vaisius auga moters įsčiose ir vystosi be jokių ypatingų pastangų. Kai tai suvoki, iššūkius priimti tampa lengviau. Tad pirmiausia reikėtų nusiraminti ir pasistengti suprasti, kad gamtos gyvybinė energija yra labai stipri, todėl mažylis iš visų jėgų stengsis gyventi ir augti. O antra, vertėtų pasikliauti gydytojų profesionalumu.
,,Aplankiau Džiugą tik antrą jo gyvenimo dieną. Gulėjo inkubatoriuje mažas žmogeliukas, apraizgytas laideliais, ant galvytės užmauta mažytė kepurytė. Verkė vienas gulėdamas, balselis silpnas, bet tuo buvo viskas pasakyta – noriu greičiau būti kartu. Pravėrusi inkubatoriaus langelį norėjau paglostyti mažytę rankytę, o jis čiupo man už piršto ir nepaleido. Ilgai stovėjau ir verkiau. Ant inkubatoriaus kabėjo mažas užrašas: 2001 m. rugpjūčio 24 diena, vyriška lytis, svoris – 840 gramų, ūgis – 34 сentimetrai“, – prisimena Džiugo mama.
Kur mano vaikas?
Dažniausiai po komplikuoto gimdymo mažylis ir mama guldomi atskirai: naujagimis – reanimacijos inkubatoriuje, mama – pooperacinėje palatoje. Tačiau, kad ir kokios sveikatos būklės būtų mama, jos vienintelis noras – kuo greičiau pamatyti vaiką. Todėl sutelksite visas jėgas, kad galėtumėte jį aplankyti. Tiesa, dažnai pirmasis vaikelį pamato tėtis. Ir išsigąsta. Išgąstį patiria ir mama, nes tai, ką išvysta, neprimena nuotraukose ir paveikslėliuose matytų rausvaskruosčių. Inkubatoriuje guli mažutis, bejėgis, ,,ne tokios spalvos“, ,,ne tokio dydžio“, viskas ne taip, kaip įsivaizduota. Iš pradžių net ir pati mažylio reanimacijos palata pribloškia – tarytum slaptų agentūrų laboratorija: sterilu, daug technikos – monitorių ekranuose šokinėjančios kreivės, tylą trikdantys daviklių garsai… Prie inkubatoriuje gulinčio vaiko kojyčių, rankyčių, net galvytės prijungta daugybė laidų… Todėl natūrali ir dažna reakcija – išgąstis. Kartais su atmetimu, neigimu. Ir beveik visada mamos ašaros… Neretai pasitaiko, kad dėl šio išgąsčio vėliau moteris sau priekaištauja: ,,Kaip galėjau išsigąsti savo vaiko, taip laukto, svajoto?“ Psichologė I. Sidaravičiūtė sako, kad nėra lengva žiūrėti į ką tik gimusį neišnešiotą naujagimį. Apima bejėgystės, baimės, kaltės jausmai. Todėl išgąstis – natūrali žmogaus reakcija. Pamatytas vaizdas giliai įsirėžia į tėvų atmintį. Vėliau jie pripažįsta, kad pirmojo susitikimo, nors ir per stiklą, pamiršti neįmanoma.
Didysis ,,kodėl“?
Vos atslūgus pirmiesiems įspūdžiams, moteris dažniausiai ima ieškoti priežasčių. Mintimis grįžta į praeitį ir tarsi filmo juostelę suka tos dienos įvykius, bando iki smulkmenų prisiminti kiekvieną judesį, jausmą, mintį: ,,Važiuojant į darbą asfalte buvo duobė ir supurtė“, ,,darbe sunervino kliento laiškas“, ,,pakėliau sunkias knygas“ ir t. t. Ji ieško kokios nors užuominos, kas galėjo tai išprovokuoti. O blogiausia, kad dažniausiai kaltina save, ką padarė „ne taip“. Patarimas paprastas, jei kankina abejonės, pasikalbėkite su gydytoju arba ligoninės skyriaus psichologu. Kitaip sakant, abejones turėtų pakeisti faktai. Ir atminkite – kaltės jausmą galima pagrįsti tik tada, jei mama sąmoningai būtų kenkusi sau ar vaisiui.
Emocinės duobės
Jau po kelių dienų, savaitės gali atsirasti vadinamosios emocinės duobės. Būdama ligoninėje moteris suvokia, kad lyg ir viskas klostosi sėkmingai, tačiau taip lėtai. Kiekviena diena, valanda, minutė ištįsta į nesibaigiantį laukimą. Atrodo, užstringa amžinybėje. Kartais ima slėgti ir ligoninės aplinka. Todėl, pasak psichologės, ateina metas, kai mama privalo rasti laiko sau. Būtina išeiti į lauką pasivaikščioti. Svarbu neužsidaryti mažoje palatoje, rasti laiko pabendrauti su kitais žmonėmis. Juk jausmai niekur nedingo. Juos teks išgyventi, analizuoti, lyginti – kokie buvo iš pradžių, kokie dabar. Jei vis tiek neapleidžia nerimas, reikėtų ramiai apsvarstyti, kodėl taip yra. Tada bus lengviau suvokti, ar šis nerimas pagrįstas. Jei taip, kaip jį įveikti? Žmogus negali pabėgti ar pasislėpti nuo savo jausmų. Juos reikia išgyventi, išjausti, lyg kūdikį išsūpuoti, ir tik tada paleisti. Svarbu suvokti, kad esi ne vienas. Geriausia tai aptarti su specialistu. Mama turėtų žinoti, kad po gimdymo vyksta didžiuliai fiziologiniai organizmo pokyčiai. Jis persitvarko ir grįžta į pirminę būseną. Nenuostabu, kad ypač svyruoja nuotaikos, nes joms turi įtakos besikeičianti hormonų pusiausvyra ir išgyventa stresinė situacija. Visos šios aplinkybės didina riziką susirgti pogimdyviniu liūdesiu, kuris gali trukti iki dviejų savaičių.
„Nors svarbu, kad vaikeliui skleistumėte tik viltingas ir šviesias mintis, bet labai svarbu leisti sau pripažinti ir gedėti viso, ko netekote: galimybės iki galo pasiruošti gimdymui, nenupirkote reikalingų kūdikiui daiktų, nespėjote baigti būsimų tėvelių kursų. Daugelis netenka galimybės apkabinti savo tik gimusiokūdikio. Pagaliau negalime gėrėtis išnešiotu sveiku kūdikėliu, kurį įsivaizdavome turėsiantys. Mes netenkam tos palaimingos galimybės rūpintis juo patys nuo pat pradžių. Kad išgytume, leiskime sau pripažinti viską, ko netekome“, – pataria 26 savaitę gimusios Izabelės mama Jūratė.
Klausimai gydytojams
Kiekviena diena – nauji išbandymai. Ankstukų, kaip ir laiku gi musių naujagimių, fiziologinė raida gana sparti. Kiekvieną dieną vai kas auga, keičiasi. Jei ankstuko būklė gerėja, tėvai pajunta pakilimą, atsiranda daugiau jėgų, stiprybės. Kiekvienas požymis ir veiksmas, bylojantis, kad ankstukas sparčiai vejasi bendraamžius ir daro tai, kas anksčiau nepavykdavo (pats, be pagalbos, išsituština, maitinamas neužspringsta), teikia vilties ir džiaugsmo. Tačiau tiesa tokia, kad neišnešiotuko sveikatos būklė gali netikėtai pablogėti. Vaikutis yra jautresnis aplinkos poveikiui, gali susirgti, užsikrėsti infekcinėmis ligomis. Gydytojai gana atsargiai vertina kiekvieną vaiko ,,stiprėjimo“ požymį. Net matydami, kad mažylis sparčiai vystosi, negali garantuoti, kad viskas ir toliau taip sėkmingai klostysis. Pasitaiko netikėtumų. Todėl natūralu, kad tėvai nuolat jaučiasi neužtikrintai, jų neapleidžia nerimas. Jį išsklaidyti gali padėti gydytojas. Nebijokite klausti. Net jei klausiama to paties antrą ar trečią kartą. Kadangi mamos organizmas persitvarko, natūralu, kad ji iškart neįsimena sakomos informacijos. Ji išgirsta, supranta, bet kitą kartą ir vėl užduoda tą patį klausimą. Gydytojai tai suvokia ir stengsis paaiškinti dar kartą. Blogiau, kai ieškodamas atsakymo žmogus prikuria nebūtų dalykų, dažniausiai slegiančių, negatyvių. Beje, specialistai atkreipia dėmesį, kad nereikėtų atsakymų ieškoti interneto mamų forumuose ar į paieškos laukelį įrašius raktinį žodį. To kia informacija gali stipriai suklaidinti, nes kiekvieno ankstuko ligų ar negalavimų požymiai gali stipriai skirtis. Todėl tai, ką patyrė viena forumo mamytė, nebūtinai išgyvens kita. Viskas priklauso nuo konkretaus naujagimio sveikatos būklės. Tik vaikučio gydytojas, sekdamas sveikatos istoriją, gali tiksliai atsakyti į užduodamus klausimus.
Mamos ir tėčio jausmai:
• Iš pradžių dažniausiai lydi bejėgystė ir baimė.
• Kiek vėliau apima nusivylimas ir liūdesys. Juk prarasta išsvajota gimdymo akimirka, kuri turėjo būti jaudinanti, pakili.
• Tėvai gali jausti pyktį – ant visų: savęs, kitų šeimos narių, gydytojo, netgi mažylio.
• Kankina kaltės jausmas. Intensyviai ieškoma kaltųjų.
• Gali atsirasti noras užsisklęsti nuo viso pasaulio. Atrodys, kad laikas sustojo, o jūs esate atskirta nuo gyvenimo. Nenorėsite su niekuo bendrauti.
• Galite patirti prieštaringų jausmų – meilę, prisirišimą, atskirtį. Normalu nesusivokti ir tarsi bijoti prisirišti prie vaiko, kurio atei tis šiuo metu gana miglota.
• Esate įdirgę ir jautrūs. Gali erzinti net patys artimiausi žmonės, kurie norėdami pradžiuginti ir palaikyti, bet nežinodami, kaip reikėtų elgtis, ištaria „Sveikinu!“ Reaguokite ramiai, nes tai jie daro nuoširdžiai, ne iš piktos valios.
„Keičiantis pamainai ne kartą teko stebėti, kai 29 savaičių naujagimis per miegus šypsosi. Jei šypsosi, vadinasi, jaučia ką nors malonaus ir gero. Žmogaus be smegenų veidas neatspindi jokių jausmų, o neišnešiotų naujagimių emocijas galima pastebėti labai anksti. Žinoma, jie nereaguoja taip, kaip kalbinamas kelių mėnesių išnešiotas vaikas, tačiau šypsosi, todėl galima sakyti, kad jo galvos smegenyse vyksta pozityvūs reiškiniai, vaikas turi emocijas, savo pasaulėlį. To nuvertinti negalima. Tai labai mažas, bet žmogus, turintis emocijas, jutimus šviesai, garsui, kvapui“, – apie ankstukus pasakoja Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovas dr. Arūnas Liubšys.