Šis klausimas kankina visų ankstukų tėvus. Pasak specialistų, priešlaikinis gimdymas pirmiausia rodo, kad susidarė sveikatai nepalankios aplinkybės, dėl kurių kūdikis negali likti mamos įsčiose. O priežasčių gali būti įvairių. Neretai tikroji lieka nežinoma. Kartais jų būna kelios, o kartais, regis, visiška smulkmena gali išprovokuoti priešlaikinį gimdymą.
Beje, jei nėštumo metu įtariama, kad atsirado rizika vaikelį pagimdyti anksčiau, mama guldoma į ligoninę ir stengiamasi nėštumą išsaugoti kiek galima ilgiau. Tačiau dažniau pasitaiko, kai ankstyvas gimdymas įvyksta greitai ir netikėtai.
SVARBU
Tėvai neturi savęs kaltinti, nes net 95 proc. priešlaikinio gimdymo atvejų priežastys nėra siejamos su netinkamais jų veiksmais.
Viena priešlaikinio gimdymo priežasčių – mamos infekcija, „tūnanti“ beveik kiekvienos moters gimdymo takuose ar šlapimtakyje. Moteris net neįtaria apie jos egzistavimą, nes nepajunta jokių simptomų. O nėštumo metu infekcija suaktyvėja. Ir tai ne visoms. Niekas negali pasakyti, kas tai išprovokuoja. Dėl infekcijos atsiradęs uždegimas suaktyvina biologines medžiagas, skatinančias gimdymą. Blogiausia,
kad infekcija gali būti užsikrėtęs ir naujagimis, todėl tik gimusiems skiriama antibiotikų.
Priešlaikinis gimdymas gali prasidėti ir dėl per didelio mamos aktyvumo, darbo krūvio, neigiamų emocijų, streso, pervargimo. Įtakos gali turėti sportas, tolimos varginančios kelionės, karštis, išgąstis ir pan. Taip pat netinkamas mamos gyvenimo būdas, žalingi įpročiai.
Priešlaikinio gimdymo priežastis gali būti net per ankstesnį nėštumą mamos persirgtos ligos – gripas, raudonukė, citomegalija, toksoplazmozė, kt. Įtakos gali turėti ankstesni trauminiai gimdos pažeidimai: abortai, operacijos. Gali būti ir atsitiktiniai – genetiniai veiksniai – vaisiaus chromosomų anomalijos. Ir tokių, kurių numatyti iš vis neįmanoma – mokslas iki šiol negali paaiškinti bei pašalinti vyro ir moters genetinio nesutapimo, kas irgi paskatina ankstyvą gimdymą. Yra žinoma, kai nuo vieno vyro pastojusi moteris vis patiria persileidimus, o ištekėjusi už kito pagimdo kelis sveikus vaikus iš eilės be jokių komplikacijų. Pirmasis vyras su kita moterimi taip pat sėkmingai susilaukia palikuonių. Dar viena priešlaikinio gimdymo priežastis gali būti motinos ir vaisiaus kraujo antigenų nesutapimas. Taip pat turi įtakos ir lėtinės mamos ligos, tokios kaip cukrinis diabetas, širdies kraujagyslių sistemos ligos, padidėjęs kraujospūdis arba fiziologiškai silpnas gimdos kaklelis. Rizika susilaukti neišnešioto naujagimio labiau yra toms moterims, kurių pirmagimiai gimė neišnešioti. Tačiau tai ne taisyklė, antras vaikas dažnai gimsta laiku. Visada nemaža rizika, jei yra daugiavaisis nėštumas, ypač jei laukiamasi trijų mažylių.
Pastaruoju metu padaugėjo vyresnio amžiaus gimdyvių. Moters amžius irgi viena iš priešlaikinio gimdymo galimų priežasčių. Kuo vėliau gimdoma, tuo didesnė tikimybė susilaukti anksčiau laiko. Ypač jei tai pirmas vaikas.
Šiandien moterys pirmiausia stengiasi padaryti karjerą, o tik tada susilaukti kūdikio. Statistika akivaizdi – kuo vėliau gimdoma, tuo didesnė įvairių komplikacijų tikimybė. Kaip ir per ankstyva motinystė – paauglės taip pat rizikuoja susilaukti vaiko prieš laiką. Gamta moteriai skyrė tam tikrą laiką susilaukti palikuonių ir to negalima ignoruoti.
„Jei gimė ankstukas, neieškokite kaltų ir nekaltinkite savęs, – pataria Vita, ankstukės Elžbietos Onos, gimusios 34 savaitę, mama. – Labiausiai kankino toks kvailas gėdos ir kaltės jausmas, kad man taip atsitiko. Tarsi būčiau neišmokusi pamokos ir gavusi dvejetą. Klausiau savęs: kaip gydytoja šito nenumatė, gal čia ji kalta? Tiesa ta, kad nuo nėštumo komplikacijų neapsaugotas niekas, o priežastys dažnai neaiškios. Tad nesikankinkite dėl to, ką galėjote padaryti kitaip, pasirūpinkite, kaip galite sau ir vaikui padėti dabar.“
Apie mamos jausmus, arba aplenkus laiką
Priešlaikinis gimdymas visada didžiulis stresas mamai. Viskas, ką ilgai planuoji, lauki, džiaugiesi ir per pilvuką glostydama mažylį svajoji, staiga nutrūksta. Neplanuotai, greitai, komplikuotai. Dabar inkubatoriuje guli bejėgis mažylis, kurio vaizdas drasko širdį ir kelia kaltės jausmą. Kas dabar bus? Kaip kompensuoti laiką, jausmus, potyrius, kurie liko neišgyventi? Kalbamės su neišnešiotų naujagimių skyriuje dirbančia psichologe Ieva Sidaravičiūte.
- Žmogus nėra visagalis
Dėl mokslo pažangos ir atradimų visatoje žmonės susikuria iliuziją, kad jie yra visagaliai žemės valdytojai. Iš tiesų taip nėra. Žmogus daug ko pakeisti negali. Gamta yra visagalė ir didžioji kūrėja. Vienas iš įrodymų – kūdikio laukimas. Žmogus negali be pasekmių sustabdyti nėštumo ir vėliau jį pratęsti. Juk vaisius auga moters įsčiose ir vystosi be jokių ypatingų pastangų. Kai tai suvoki, iššūkius priimti tampa lengviau. Tad pirmiausia reikėtų nusiraminti ir pasistengti suprasti, kad gamtos gyvybinė energija yra labai stipri, todėl mažylis iš visų jėgų stengsis gyventi ir augti. O antra, vertėtų pasikliauti gydytojų profesionalumu.
„Aplankiau Džiugą tik antrą jo gyvenimo dieną. Gulėjo inkubatoriuje mažas žmogeliukas, apraizgytas laideliais, ant galvytės užmauta mažytė kepurytė. Verkė vienas gulėdamas, balselis silpnas, bet tuo buvo viskas pasakyta – noriu greičiau būti kartu. Pravėrusi inkubatoriaus langelį norėjau paglostyti mažytę rankytę, o jis čiupo man už piršto ir nepaleido. Ilgai stovėjau ir verkiau. Ant inkubatoriaus kabėjo mažas užrašas: 2001 m. rugpjūčio 24 diena, vyriška lytis, svoris – 840 gramų, ūgis – 34 сentimetrai“, – prisimena Džiugo mama.
- Kur mano vaikas?
Dažniausiai po komplikuoto gimdymo mažylis ir mama guldomi atskirai: naujagimis – reanimacijos inkubatoriuje, mama – pooperacinėje palatoje. Tačiau, kad ir kokios sveikatos būklės būtų mama, jos vienintelis noras – kuo greičiau pamatyti vaiką. Todėl sutelksite visas jėgas, kad galėtumėte jį aplankyti. Tiesa, dažnai pirmasis vaikelį pamato tėtis. Ir išsigąsta. Išgąstį patiria ir mama, nes tai, ką išvysta, neprimena nuotraukose ir paveikslėliuose matytų rausvaskruosčių. Inkubatoriuje guli mažutis, bejėgis, vne tokios spalvos“, „ne tokio dydžio“, viskas ne taip, kaip įsivaizduota. Iš pradžių net ir pati mažylio reanimacijos palata pribloškia – tarytum slaptų agentūrų laboratorija: sterilu, daug technikos – monitorių ekranuose šokinėjančios kreivės, tylą trikdantys daviklių garsai… Prie inkubatoriuje gulinčio vaiko kojyčių, rankyčių, net galvytės prijungta daugybė laidų… Todėl natūrali ir dažna reakcija – išgąstis. Kartais su atmetimu, neigimu. Ir beveik visada mamos ašaros… Neretai pasitaiko, kad dėl šio išgąsčio vėliau moteris sau priekaištauja: „Kaip galėjau išsigąsti savo vaiko, taip laukto, svajoto?“ Psichologė I. Sidaravičiūtė sako, kad nėra lengva žiūrėti į ką tik gimusį neišnešiotą naujagimį. Apima bejėgystės, baimės, kaltės jausmai. Todėl išgąstis – natūrali žmogaus reakcija. Pamatytas vaizdas giliai įsirėžia į tėvų atmintį. Vėliau jie pripažįsta, kad pirmojo susitikimo, nors ir per stiklą, pamiršti neįmanoma.
- Didysis „Kodėl“?
Vos atslūgus pirmiesiems įspūdžiams, moteris dažniausiai ima ieškoti priežasčių. Mintimis grįžta į praeitį ir tarsi filmo juostelę suka tos dienos įvykius, bando iki smulkmenų prisiminti kiekvieną judesį, jausmą, mintį: „Važiuojant į darbą asfalte buvo duobė ir supurtė“, „darbe sunervino kliento laiškas“, „pakėliau sunkias knygas“ ir t. t. Ji ieško kokios nors užuominos, kas galėjo tai išprovokuoti. O blogiausia, kad dažniausiai kaltina save, ką padarė „ne taip“. Patarimas paprastas, jei kankina abejonės, pasikalbėkite su gydytoju arba ligoninės skyriaus psichologu. Kitaip sakant, abejones turėtų pakeisti faktai. Ir atminkite – kaltės jausmą galima pagrįsti tik tada, jei mama sąmoningai būtų kenkusi sau ar vaisiui.
- Emocinės duobės
Jau po kelių dienų, savaitės gali atsirasti vadinamosios emocinės duobės. Būdama ligoninėje moteris suvokia, kad lyg ir viskas klostosi sėkmingai, tačiau taip lėtai. Kiekviena diena, valanda, minutė ištįsta į nesibaigiantį laukimą. Atrodo, užstringa amžinybėje. Kartais ima slėgti ir ligoninės aplinka. Todėl, pasak psichologės, ateina metas, kai mama privalo rasti laiko sau. Būtina išeiti į lauką pasivaikščioti. Svarbu neužsidaryti mažoje palatoje, rasti laiko pabendrauti su kitais žmonėmis. Juk jausmai niekur nedingo. Juos teks išgyventi, analizuoti, lyginti – kokie buvo iš pradžių, kokie dabar. Jei vis tiek neapleidžia nerimas, reikėtų ramiai apsvarstyti, kodėl taip yra. Tada bus lengviau suvokti, ar šis nerimas pagrįstas. Jei taip, kaip jį įveikti? Žmogus negali pabėgti ar pasislėpti nuo savo jausmų. Juos reikia išgyventi, išjausti, lyg kūdikį išsūpuoti, ir tik tada paleisti. Svarbu suvokti, kad esi ne vienas. Geriausia tai aptarti su specialistu. Mama turėtų žinoti, kad po gimdymo vyksta didžiuliai fiziologiniai organizmo pokyčiai. Jis persitvarko ir grįžta į pirminę būseną. Nenuostabu, kad ypač svyruoja nuotaikos, nes joms turi įtakos besikeičianti hormonų pusiausvyra ir išgyventa stresinė situacija. Visos šios aplinkybės didina riziką susirgti pogimdyviniu liūdesiu, kuris gali trukti iki dviejų savaičių.
„Nors svarbu, kad vaikeliui skleistumėte tik viltingas ir šviesias mintis, bet labai svarbu leisti sau pripažinti ir gedėti viso, ko netekote: galimybės iki galo pasiruošti gimdymui, nenupirkote reikalingų kūdikiui daiktų, nespėjote baigti būsimų tėvelių kursų. Daugelis netenka galimybės apkabinti savo tik gimusiokūdikio. Pagaliau negalime gėrėtis išnešiotu sveiku kūdikėliu, kurį įsivaizdavome turėsiantys. Mes netenkam tos palaimingos galimybės rūpintis juo patys nuo pat pradžių. Kad išgytume, leiskime sau pripažinti viską, ko netekome“, – pataria 26 savaitę gimusios Izabelės mama Jūratė.
- Klausimai gydytojams
Kiekviena diena – nauji išbandymai. Ankstukų, kaip ir laiku gi musių naujagimių, fiziologinė raida gana sparti. Kiekvieną dieną vai kas auga, keičiasi. Jei ankstuko būklė gerėja, tėvai pajunta pakilimą, atsiranda daugiau jėgų, stiprybės. Kiekvienas požymis ir veiksmas, bylojantis, kad ankstukas sparčiai vejasi bendraamžius ir daro tai, kas anksčiau nepavykdavo (pats, be pagalbos, išsituština, maitinamas neužspringsta), teikia vilties ir džiaugsmo. Tačiau tiesa tokia, kad neišnešiotuko sveikatos būklė gali netikėtai pablogėti. Vaikutis yra jautresnis aplinkos poveikiui, gali susirgti, užsikrėsti infekcinėmis ligomis. Gydytojai gana atsargiai vertina kiekvieną vaiko ,,stiprėjimo“ požymį. Net matydami, kad mažylis sparčiai vystosi, negali garantuoti, kad viskas ir toliau taip sėkmingai klostysis. Pasitaiko netikėtumų. Todėl natūralu, kad tėvai nuolat jaučiasi neužtikrintai, jų neapleidžia nerimas. Jį išsklaidyti gali padėti gydytojas. Nebijokite klausti. Net jei klausiama to paties antrą ar trečią kartą. Kadangi mamos organizmas persitvarko, natūralu, kad ji iškart neįsimena sakomos informacijos. Ji išgirsta, supranta, bet kitą kartą ir vėl užduoda tą patį klausimą. Gydytojai tai suvokia ir stengsis paaiškinti dar kartą. Blogiau, kai ieškodamas atsakymo žmogus prikuria nebūtų dalykų, dažniausiai slegiančių, negatyvių. Beje, specialistai atkreipia dėmesį, kad nereikėtų atsakymų ieškoti interneto mamų forumuose ar į paieškos laukelį įrašius raktinį žodį. To kia informacija gali stipriai suklaidinti, nes kiekvieno ankstuko ligų ar negalavimų požymiai gali stipriai skirtis. Todėl tai, ką patyrė viena forumo mamytė, nebūtinai išgyvens kita. Viskas priklauso nuo konkretaus naujagimio sveikatos būklės. Tik vaikučio gydytojas, sekdamas sveikatos istoriją, gali tiksliai atsakyti į užduodamus klausimus.
- Mamos ir tėčio jausmai:
* Iš pradžių dažniausiai lydi bejėgystė ir baimė.
* Kiek vėliau apima nusivylimas ir liūdesys. Juk prarasta išsvajota gimdymo akimirka, kuri turėjo būti jaudinanti, pakili.
* Tėvai gali jausti pyktį – ant visų: savęs, kitų šeimos narių, gydytojo, netgi mažylio.
* Kankina kaltės jausmas. Intensyviai ieškoma kaltųjų.
* Gali atsirasti noras užsisklęsti nuo viso pasaulio. Atrodys, kad laikas sustojo, o jūs esate atskirta nuo gyvenimo. Nenorėsite su niekuo bendrauti.
* Galite patirti prieštaringų jausmų – meilę, prisirišimą, atskirtį. Normalu nesusivokti ir tarsi bijoti prisirišti prie vaiko, kurio atei tis šiuo metu gana miglota.
* sate įdirgę ir jautrūs. Gali erzinti net patys artimiausi žmonės, kurie norėdami pradžiuginti ir palaikyti, bet nežinodami, kaip reikėtų elgtis, ištaria „Sveikinu!“ Reaguokite ramiai, nes tai jie daro nuoširdžiai, ne iš piktos valios.