VI Kelionė namo

– Per šoną atsegami apatiniai marškinėliai – 3 vienetai.

– Per šoną atsegami smėlinukai – 3 vienetai.

– Per priekį užsegami šliaužtinukai – 2–3 vienetai. Rekomenduojama pirkti su pėdutėmis ir ilgomis rankovėmis.

– Kelnyčių su pėdutėmis reikia 4–5 vienetų.

– Vilnonių kojinyčių reikia dviejų porų.

– Kepuryčių – 2–3 vienetus: dvi plonas, vieną vilnonę. ( Jei patalpoje temperatūra yra 21–25 laipsniai, kepurytės nereikia.)

• Lauko kombinezonas – vientisas, reikalingas šaltuoju metų laiku.

• Pledas arba apklotėlis – 1–2 vienetai.

• Kūdikio lovytei tinkamos patalynės 2 komplektai.

Jūsų nepaprastam vaikučiui iš pradžių netiks paprasti naujagimių drabužėliai. Standartiniai dydžiai prasideda nuo 50-ojo, apskaičiuoti ne mažesniam, nei 50 cm ūgio pipirui. Tačiau Lietuvoje jau pradėti gaminti ypatingi drabužiai ankstukams. Aptarkime, kokie jie turėtų būti, kaip išsirinkti šiltus ir patogius, tinkančius jūsų vaikučiui.

Ankstuko drabužiai turi būti tik iš natūralių medžiagų – labiausiai tinkama medvilnė ir vilna. Išskirtiniais atvejais gali būti bambuko audinys. Sintetinis pluoštas galimas tik vietose, kur nesiliečia su vaiko oda, taip pat sintetinis siūlas leidžiamas (tvirtesnis) siūlėse.

Ypač vertingi ir naudingi ankstukams yra merino vilnos drabužėliai, kurie šildo. Merino vilna susideda iš baltyminių medžiagų, tokių, kaip ir žmogaus oda – proteinų, kerotinų ir savyje turi lanolino, jie puoselėja ankstukų odą. Merino vilnos drabužėliai turi antibakterinių savybių, nekaupia nešvarumų, nelimpa dulkės, taip pat suriša kenksmingas medžiagas – virusus ir bakterijas, apriboja dauginimąsi. Merino vilnos drabužėliai ankstukams gali būti ilgai dėvimi, juose neįsigeria kvapas.

Drabužėliuose, kurie liečiasi su kūnu, neturėtų būti klosčių ar kitų puošybinių detalių. Taip pat reikėtų vengti sustandėjimų antsiuvuose, siūlių, kurios nuspausdamos gali palikti ant odos pėdsakų.

Vietose, kurios liečiasi su kūnu, neturėtų būti sagų ir spaustukų.

Venkite drabužių, kuriuos reikia aprengti per galvą. Kiekvienas drabužis turi būti lengvai, neužgaunant vaiko, aprengiamas ir nurengiamas. Renkantis apatinius marškinėlius svarbu, kad jie atsisegtų per priekį ar šoną, nes nepatartina drabužėlį vilkti per kūdikio galvytę.

Neišnešiotiems naujagimiams dėl silpnesnės kraujotakos sistemos dažnai šąla galūnės. Todėl mamos ar močiutės tikros vilnos megztos kojinytės ir švelnios pirštinės gali būti nepakeičiamos. Kojines rekomenduojama mauti ant nuogų pėdučių, nes natūralios vilnos plaukeliai yra šiurkštesni, todėl stimuliuoja pėdučių odą, kartu skatina kraujotaką.

Mažyliams visai nepatinka perrengimo procesas. Dažniausiai dėl to, kad mama skuba. Kambarys, kuriame perrengiamas kūdikis, turi būti šiltas, o procesas – ramus ir lėtas. Rengiant vaiką kalbinkite, šypsokitės jam. Kokius ir kiek drabužių rengti? Ankstukai, kaip ir visi naujagimiai, mėgsta šilumą, todėl juos reikia aprengti truputį šilčiau, nei patys rengiamės, bet ne per daug šiltai. Taisyklė gali būti tokia: vienu drabužėliu daugiau, nei rengiamės mes. Jei vaikui šalta, tai jaučiame palietę nosytę, galūnes. Jei per karšta, už ausyčių ir nugarytės bus šlapia, jis prakaituoja. Tai irgi yra negerai, nes būdamas šlapias greičiau atšąla.

Pradėti rengti rekomenduojama nuo kojinių. Juk šalti vaikutis pradeda nuo galūnių – kojyčių ir rankyčių. Jei šios šąla, sutrinka kraujotaka, tada vaikas gali būti arba neramus, arba per daug ramus. Todėl neretai rekomenduojama pirmiau užmauti vilnones kojinytes, o tik tada šliaužtinukus. Kartais net ir vilnonę liemenę prie kūnelio patariama aprengti. Tik nepersistenkite, vilna, nors ir natūrali, turi būti
apdirbta – švelni.

Rengiame tik tais drabužėliais, kurie yra kaip tik arba didesni (jokiu būdu išaugtais ar per siaurais). Erdvesniais drabužiais lengviau aprengti, vaikeliui neverš, nespaus. Neišnešiotus naujagimius galima
rengti išvirkščiais, kad visos siūlės, kurios glaudžiasi prie kūnelio, būtų paviršiuje ir nespaustų gležnos odos.

Jei rengsite palaidinę be sagučių, jos kraštines tarp delnų suraukiame ir užmauname per galvą, reikėtų pasistengti neuždengti vaiko veiduko. Kišdami rankas į rankoves neužgaukite pirštukų. Geriausia šiuos
sugniaužti į kumštelius.

Renkant naujagimiui drabužius reikėtų vengti pūkuotų, nes pūkai gali lįsti į burną, dirginti akis. Ar reikia naujagimio drabužėlius lyginti? Jei vaikas sveikas, nėra odos ligų, naujagimio drabužėlių lyginti nereikia, nes tai perdžiovina drabužius ir vėliau šie prasčiau sugeria drėgmę. Drabužėlius būtina keisti dažnai – kiekvieną dieną po maudynių bei kaskart, kai vaikutis atpylė, sušlapo.

Nors mažylis, išrašant iš ligoninės, kaip ir būna įvaldęs termoreguliacinius procesus, tačiau vis vien jo organizmas eikvos daug energijos, palaikydamas tinkamą temperatūrą. Todėl ne tik namuose turi būti šilta, tačiau ir vaikas turi būti rengiamas tinkamai.

Jei kambaryje yra 23–25 laipsniai šilumos, mažylis gali būti aprengtas trikotažiniu kombinezonu, po kuriuo turi būti smėlinukas, kojinės ir kepuraitė. Kai vaikutis miega, jį reikia užkloti šilta ir lengva antklode.

Ir nepamirškite – pats geriausias, patikimiausias temperatūros reguliavimo šaltinis yra mama. Kai tik pajusite, kad vaikučiui šalta, glauskite jį prie savo nuogos krūtinės. Galima abiem apsigaubti antklode, šiltu pledu ar dideliu rankšluosčiu. Kengūros metodas neturėtų būti pamirštas namuose.

Važiuojant mašina negalima vaiko vežti nei ant rankų, nei lopšyje. Mažylis turi būti tik specialioje automobilinėje kėdutėje, kuri pritaikyta naujagimiui. Jei diena saulėta ir automobilio stiklai netamsinti, pasirūpinkite, kuo uždengti langą, kad saulė nespigintų ankstukui akių. Automobilyje stenkitės palaikyti optimaliai malonią temperatūrą – apie 20 laipsnių. Jei už lango vasaros karščiai, atsargiai su kondicionieriais, didelis temperatūrų skirtumas sukelia pavojų susirgti. Taip pat neatidarykite langų – saugokite ankstuką nuo skersvėjų. Numatykite grįžimo namo laiką, pasistenkite nepakliūti į spūstis, kelionė turėtų būti kiek galima trumpesnė. Taip pat ribokite keleivių skaičių – tegu visa automobilio galinė erdvė lieka mamos ir kūdikio patogiai kelionei.

Kambaryje, kuriame gyvens ankstukas, turėtų būti apie +23–25°С. Tai keliais laipsniais aukštesnė temperatūra, nei reikalinga laiku gimusiems naujagimiams. Žiemą dėl centrinio šildymo išsausėja oras, o ankstuko nosiaryklės gleivinė yra labai jautri, kad ji neišdžiūtų ir neatsirastų kvėpavimo apsunkinimų, kambarį būtina drėkinti. Mažylis, nors ir namuose, tačiau jo imuninė sistema yra žymiai jautresnė, nei kitų vaikų. Todėl namuose turėtų būti ypač gerai palaikoma švara. Rekomenduojama kasdien nuvalyti visus paviršius, išplauti grindis. Taip pat kambarį vėdinti, žinoma, prieš tai išnešus vaikelį į kitą patalpą. Jei auginate gyvūnų, kol kas neįleiskite į kambarį, kuriame miegos kūdikis.

Susiruošusių lankyti giminaičių ir draugų paprašykite palaukti, kol vaikučio imuninė sistema sustiprės. Tai įvyksta tik nuo trečio gyvenimo mėnesio. Taip pat reikėtų riboti lankytojų skaičių – per daug ir per dažnai nėra gerai ne tik vaikučiui, bet ir tėvams. Juk šiuo metu labiau reikės stabilios dienotvarkės, ramybės, laiko, kai šeima gali būti kartu.

Kai tarsitės dėl artimųjų vizito, nebijokite paklausti, ar jie šiuo metu nesloguoja, jų aplinkoje niekas negripuoja, neturi kitų virusinių susirgimų. O atėję būtinai turi nusiplauti rankas, net ir tada, jei kūdikio nelies. Jei mažylis serga ar ,,tik sloguoja“, nepriimkite jokių svečių.

Sveikam ankstukui būdingas greitas fizinio vystymosi tempas. Mažiausias svorio augimas pastebimas pirmąjį mėnesį, didžiausias – 3–4 mėnesius. Labai per anksti gimęs neišnešiotas kūdikis padvigubina savo svorį 2–3 mėnesį, o iki metų svoris padidėja net 6–8 kartus. Naujagimiai, sveriantys 1500–2000 gramų, paprastai jau trečią mėnesį sveria 2 kartus daugiau, o iki metų svoris padidėja 4–6 kartus. Neišnešiotukų ūgis per pirmuosius metus padidėja 27–38 cm; 2-aisiais metais – 2–3 cm kas mėnesį. Vidutinis vienų metų ankstuko ūgis yra 70–77 cm. Galvos apimtis per pirmąjį pusmetį kas mėnesį padidėja 1–4 cm, per kitą pusmetį – 0,5–1 cm. Iš viso galvos apimtis per pirmuosius metus padidėja 15–19 cm ir vienų metų vaikučio galvytės apimtis būna 44,5–46,5 cm.

• Šeimos gydytojo vizitas

Tik grįžę iš ligoninės tėvai turi patys apie tai pranešti šeimos gydytojui, kuris juos aplankys jau kitą dieną. Paprašykite gydytojo telefono ir turėkite jį lengvai pasiekiamą (įsiveskite į telefono atmintį), kad iškilus bet kokiam klausimui, galėtumėte greitai pasikonsultuoti. Pirmo vizito metu gydytojas susipažins su kūdikiu, apžiūrės jį. Apgalvokite, ko norėsite paklausti. Labai svarbu, kad bendradarbiavimas vyktų sklandžiai. Būkite atviri, papasakokite, kas jums kelia nerimą, pateikite gydytojo neonatologo rekomendacijas. Jei turite atliktų tyrimų rezultatus, būtinai juos parodykite. Taip pat žinotina, kad kol vaikeliui sueis vieni metai, būtinai reikės lankytis Kūdikių vystymosi sekimo kabinete, kad mažylis būtų nuolat stebimas ir vertinama jo sveikata bei raida. Jei bus reikalingos kitų gydytojų konsultacijos, jas paskirs irgi prižiūrintis medikas.

• Pirmoji pagalba

Mažylio būklė bet kada gali imti ir pasikeisti. Staiga. Kaip suteikti pirmąją pagalbą, kada skambinti šeimos gydytojui, o kada kviesti greitąją, pataria Kauno klinikų neonatologijos klinikos vadovė profesorė dr. Rasa Tamelienė.

Kas benutiktų, pirmiausia skambinkite šeimos gydytojui – geriau pasitarti. Gydytojas telefonu užduos klausimus ir galės iš karto įvertinti, ar būtina skubioji medikų pagalba, ar pakaks, kad pats gydytojas apsilankys ir apžiūrės kūdikį dar tą pačią dieną, o gal patars, kaip vaikučiui nesunkiai galite padėti patys.

• Požymiai, kada būtina skambinti šeimos gydytojui:

– Jei kūdikis vemia vos ne po kiekvieno maitinimo arba atsiranda dehidratacijos požymių, pvz. mažėja svoris, išsausėja burna arba mažiau sušlampa sauskelnės. Atsitiktinis vėmimas arba atpylimas yra normalu.

– Jei kūdikis tampa dirglus, mieguistas arba nenuraminamai verkia. Jei vaikas klykia, galima įtarti ausyčių skausmus, jei kartu riečia kojytes, galimi pilvelio skausmai.

– Jei ilgesnį laiką (parą) mažylis atsisako maisto ar vandens, iškyla dehidratacijos grėsmė. Būtina surasti to priežastis.

– Esant tuštinimosi pokyčiams. Kūdikiui kartojasi viduriavimas (tuštintis po kiekvieno maitinimo kūdikiui yra normalu, viduriavimas, kai tuštinamasi dar dažniau) ar užkietėja viduriai (jei naujagimis jaučiasi gerai ir yra maitinamas mamos pienu gali nesituštinti iki šešių parų. Dėl to jaudintis nereikia, tiesiog mamos pienas beveik visas įsisavinamas).

– Jei išbėrė didesnį odos plotą, kuris šlapiuoja, pakyla temperatūra.

• Grėsmingi požymiai, kai reikia kviesti greitąją pagalbą:

Karščiavimas. Ypač pavojinga, jei karščiuoja dar mėnesio neturintis mažylis. Jis skubiai turi būti apžiūrėtas mediko.

Traukuliai, kvėpavimo sustojimas, spalvos pasikeitimas (kūdikis blykšta arba mėlynuoja) yra grėsmingi simptomai, kai skubiai reikia kviesti greitąją pagalbą. Kūdikiai kvėpuoja 40–60 kartų per minutę ritmu. Jei pastebite, kad vaikui pasidarė sunku kvėpuoti arba kvėpavimas pasikeitė – tapo greitas ar sunkus, reikalaujantis pastangų, prasidėjo apnėja ar atrodo, vaikui trūksta oro, delsti negalima.

Jeigu sustojo kvėpavimas, naujagimis turi būti guldomas ant nugarytės, reikia pastimuliuoti paglostant, patapšnojant kojytes, rankytes, nugarą, krūtinę. Jei nepradeda kvėpuoti, po petukais reikia pakišti iš audeklo suvyniotą volelį (apie 2 cm), kitu audeklu ar nosine išvalyti burnytę ir atlošti galvytę atveriant kvėpavimo takus. Tada pradėti dirbtinį kvėpavimą iš burnos į burną, nepamiršus užspausti nosį. Oro užtenka įpūsti tiek, kiek yra suaugusiojo burnoje. Pučiama valso ritmu: pūsk-du trys, pūsk-du trys ir t. t. Jei per 30 sekundžių įpūtimų naujagimiui neatsistato kvėpavimas, reikia pradėti krūtinės ląstos paspaudimus ir tęsti įpūtimus. Spaudžiama ir pučiama rokenrolo ritmu: ir vienas, ir du, ir trys (trys paspaudimai) – ir pūsk (vienas įpūtimas) – ir taip ciklas kartojamas. Vienas ciklas – 2 sekundės. Paspaudimai atliekami dviem statmenai į krūtinės ląstą nukreiptais pirštais arba plaštakomis apglėbus krūtinės ląstą dviem nykščiais. Paspaudimų vieta – žemiau linijos, jungiančios spenelius, paspaudimo
gylis – vienas trečdalis krūtinės ląstos diametro.

• Pirmosios maudynės

Pirmosios maudynės – vienas didžiausių iššūkių tėvams. Tik ne jums. Būdami ligoninėje daug ko išmokote. Ankstuko maudynes pasistenkite paversti maloniu ritualu visai šeimai – būtinai į pagalbą pasikvieskite namiškių. Labiausiai tinkamas – tėtis. Vyrai – puikūs pagalbininkai, ypač smagiose (juk tai vandens) procedūrose. Maudymas – natūralus procesas, ir, sakoma, kad visi tėvai turi šeštąjį jausmą, kaip tai daryti teisingai. Apžvelgime jų eigą.

Pirmosios maudynės rekomenduojamos, kai vaikutis grįžta namo. Maudyti ankstuką galima nors ir kasdien. Tačiau būtinai ne rečiau, kaip du tris kartus per savaitę. Geriausia vaikiškoje vonelėje, tvirtai pastatytoje ant lygaus paviršiaus. Rekomenduojame įsigyti specialius laikiklius, dedamus į vonelę. Ant jų bus patogu saugiai paguldyti naujagimį.

Svarbu iš anksto susiruošti visas reikiamas priemones, kad po to nereikėtų bėgioti bei ieškoti rankšluosčio, drabužėlių ir pan.

Kadangi ankstukas ypač jautrus temperatūrų skirtumui, patalpa, kurioje maudysite, turi būti pašildyta iki 26 laipsnių šilumos. Labiausiai tiks vonios kambarys. Atkreipkite dėmesį, kad nebūtų skersvėjo, atidarytų langų ir pan. Prieš maudant būtina pamatuoti vandens temperatūrą specialiu vandens termometru. Temperatūra turi būti 37 laipsnių šilumos. Tiesa, vandens nei virinti, nei ko nors dezinfekuojančio pilti nereikia. Tinkamas vanduo iš čiaupo. Į vonelę rekomenduojama įlašinti porą lašiukų natūralaus, specialiai kūdikių odelei tinkamo aliejaus. Tai suminkština vandenį, o kartu ir vaikelio odelę. Tik įspėjame – būkite atsargesni, nes vonelėje su aliejumi bus slidu.

Iš pradžių lėtai į vonelę panardinkite vaiko kojas ir tik po to guldykite. Daugelis ankstukų jaučiasi drąsiau ir jaukiau, kai į vonelę ,,žengia“ su vystyklu. Vėliau, kai vaikas apsipranta vandenyje, vystyklas praskleidžiamas ir vaikelis prausiamas. Pirmą kartą maudant muiluoti nebūtina. Pakaks, jei mažylis kelias minutes pagulės švariame vandenyje, kur jį apiprausite, pakalbinsite, paglostysite. Tegu pajunta, kad vanduo – didžiulis malonumas.

Kai maudysite kitus kartus, imkitės švaros procedūrų. Visą kūnelį muiluoti rekomenduojama du kartus per savaitę. Ypač atkreipkite dėmesį į raukšleles, pažastis, vietas už ausyčių, kumštukus. Muilą reikia rinktis tik vaikišką, kuris nesausina odelės. Tinkamas toks, kuriame kuo mažiau chemijos, kvepiančių priedų.

Prieš baigiant maudynes reikėtų, kad pagalbininkas paruoštų dubenį ar ąsotį su švariu 37 laipsnių temperatūros vandeniu, kuriuo perpilsite vaikutį.

Iškėlę ankstuką iš vandens skubiai susukite į minkštą purų rankšluostį, kuris gerai sugeria vandenį. Vaiko nešluostykite, tik švelniai apspauskite, kad į rankšluostį susigertų vanduo. Ankstuko oda ypač jautri – pirmuosius mėnesius šluostyti nerekomenduojama. Jei odelė sausa, galima linkusias rausti ir šusti vietas (užpakaliuką, kirkšnis, pažastis, po kakliuku, pirštukus) plonu sluoksniu patepti specialiu, kuo natūralesniu kokybišku vaikišku kremu.

Draugiškas patarimas: nesinervinkite, jeigu kūdikėlis bus nepatenkintas ir paleis dūdas. Beveik nėra mažylių, kurie iškelti iš vonelės neverktų.

SVARBU:

• Pirmą kartą vaikas į vandenį guldomas tik susipažinti. Jokių muilavimų.

• Jei vaikutis suslogavo ar susirgo, maudynių rekomenduojama atsisakyti. O dar geriau – pasitarkite su gydytoju.

• Maudyti vaiką galima bet kuriuo paros metu, nebūtinai vakare. Tik po maudynių negalima eiti į lauką.

• Neretai po maudynių tėvai rėksniukus bando nuraminti maitindami. Prisirėkę ir prisiriję oro vaikučiai po to gausiai atpila. Geriau valandą prieš ir valandą po maudynių nemaitinti.

• Kitos švaros procedūros:

Mažylio nosis valoma tada, jei yra poreikis, t. y. joje yra nešvarumų. Tai daroma tik su susuktu iš vatos suktuku. Nosies gleivinė yra labai plona ir pažeidžiama, gali imti kraujuoti, todėl negalima kišti valymo
pagaliukų.

Ausytės gali būti nusausinamos tik iš išorės. Kišti ausų krapštukų į landas irgi negalima. Tinkami yra pagaliukai su apsauginiu vatos krašteliu, kurie fiziškai netelpa į ausytės landą – jie tik nusausina vidinį ausies kaušelį.

Bambutė, kol neužgijusi, valoma steriliais vatos tamponėliais (iš vaistinės) ir atvėsintu virintu vandeniu.

• Sauskelnių naudojimo taisyklės

Pasaulio išradimas – sauskelnės, išvadavo mamas nuo skalbimo, o mažylius – nuo šlapių vystyklų pojūčio. Tačiau užpakaliuko odos sudirgimų ir uždegimų pasitaiko dažnai. Jų išvengti galima laikantis higienos bei naudojant kokybiškas sauskelnes. Ypač tai svarbu ankstuko tėvams. Juk mažylių švelni odelė jautriai sureaguoja į kiekvieną šlapią dirgiklį.

1. Koks sauskelnių dydis tinkamas vaikučiui, sprendžiama pagal mažylio svorį. Tai nurodyta ant sauskelnių pakuotės. Iš pradžių patariama nepirkti didelio pakelio, geriau mažesnį, pabandyti, ar šio gamintojo sauskelnės tinka vaikučiui. Jeigu užpakaliukas ir vidinė šlaunų dalis neparausta, neatsiranda bėrimų, vadinasi, sauskelnės yra tinkamos.

2. Kol virkštelės liekana nenukritusi, t. y. neatsiskyrusi nuo bambutėsvžiedo ir bambutės žaizda neužgijusi, patariama sauskelnių viršutinį kraštą užlenkti, kad bambutės sritis nesiliestų ar kaip nors kitaip nebūtų dirginama. Yra ir specialių sauskelnių, su viršutinio krašto iškirpimu.

3. Nesistenkite itin užkelti viršutinės sauskelnių dalies bei stipriai ir standžiai užsegti. Reikia palikti vietos, kad nebūtų užspausta berniuko varputė (kai mažylis nori šlapintis, jis trina kojytes, juda, jei varputė remiasi į sauskelnes, ji trinasi, parausta, ją gali skaudėti). Ir mergaitėms pernelyg aukštai užkeltos sauskelnės gali būti nepatogios šlapinantis.

4. Ankstukas šlapinasi vidutiniškai kas 1–2 val., tuštinasi iki 10 kartų per parą, tad sauskelnes keiskite reguliariai – kas 2–3 val. Kai mažylis pasituština, sauskelnes keiskite iš karto, nelaukdami nė minutės.
Net jei sauskelnės sugeria skystas išmatas, jas būtina iš karto nuimti, nes dalis išmatų vis tiek lieka ant ankstuko užpakaliuko.

5. Kiekvieną kartą, prieš segant naujas sauskelnes, tekančiu šiltu vandeniu švariai nuplaukite ar drėgnomis bekvapėmis servetėlėmis nuvalykite užpakaliuką. Prausiant po kranu, mergaitę reikia laikyti pilvuku į viršų, kaip laikysite berniuką – nesvarbu. Apiprausdami retkarčiais naudokite ir vaikišką muilą.

6. Švelniai ir rūpestingai minkštu rankšluosčiu nusausinkite odelę.Net pačiose smulkiausiose raukšlytėse neturi likti vandens.

• Saugus miegelis

Mums miegas – poilsis, o mažam vaikeliui – ir stiprybės šaltinis, intensyvaus augimo metas. Mokslininkų paskaičiuotas vaikų miego vidurkis. Patys mažiausi ankstukai (gimę 22–26 savaitę) miega beveik visą parą. Slenkant savaitėms miego laikas po truputėlį trumpėja, kol pasiekia laiku gimusio naujagimio režimą, t. y. apie 17–18 valandų per parą. Iki trijų mėnesių amžiaus mažyliai išmiega apie 15 valandų per parą. Pusės metų – apie 14 valandų. O štai 2 metų pipiras – 13 val. Nors naujagimis, atrodo, turėtų miegoti ilgiausiai, nakties miegui skirta tik 8 val. Ir tai nereikia tikėtis, kad lyg sąžiningas darbuotojas išmiegos visas aštuonias. Kaip ir visi ,,naujokai“, jūsų ankstukas beveik niekada nemiega ilgiau nei tris keturias valandas iš karto – nesvarbu, diena ar naktis. Naujagimis negali ilgai išbūti nevalgęs. Tačiau jau per pirmus gyvenimo mėnesius susireguliuoja vaiko nakties ir dienos miego režimas. Todėl dieną kalbinkime, žaiskime, mažylis turi būti apsuptas natūralių namų garsų, o naktį būtina tyla, tamsa. Naktį kūdikio nekalbinkite, tyliai pamaitinkite ir vėl paguldykite miegoti. Jei nėra būtinybės, vaiko neperrenkite, nekeiskite vystyklų.

Kaip guldyti ankstuką?

Kur statyti vaiko lovelę, kaip migdyti ankstuką, pataria neišnešiotų naujagimių slaugos koordinatorė Natalija Skorobogatova:

,,Kol ankstukas pats nemoka apsiversti ant šono, jį reikia guldyti tik ant nugaros. Vienas didžiausių pavojų – tai daiktai, kurie prisiglaudę ar užkritę ant veido, burnos, gali sutrikdyti mažylio ir taip jautrų kvėpavimą – atsiranda uždusimo rizika. Todėl vaikas turi būti guldomas taip, kad kojytėmis remtųsi į lovos kraštą. Tada išvengsime, kad mažylis nenuslystų ir nepasislėptų po antklode. Taip pat rekomenduojama antklodėlės kraštus užkišti už čiužinio, o mažylio rankutes ištraukti virš antklodės.“ Kiekvienas minkštas daiktas lovytėje – minkšti žaislai, lovos kraštų apsaugos yra nepageidaujami.

Kai kurie tėvai įsigyja specialius čiužinius, kurie reaguoja į vaikučio kvėpavimo ritmą. Vos mažyliui nustojus kvėpuoti, įspėjama garsiniu aliarmu. Pasak specialistės, toks čiužinys tikrai padeda. Tačiau primygtinai pirkti įrangos nesiūlo, nes tėvai visada turi būti budrūs. Kuo daugiau laiko praleisti šalia vaikučio. Būti toje pačioje patalpoje, girdėti, matyti mažylį. Tiesa, taip savaime susiklosto, nes ankstukas labai dažnai valgo, trumpai miega. Nepalikite jo nuolat gulėti lovytėje. Kaip ir kitus kūdikius, dieną reikia dažnai imti ant rankų, pakalbinti, paglostyti, panešioti. Ir naktį miegokite tame pačiame kambaryje, šalia savo lovos pristumkite kūdikio lovelę su nuleistomis grotelėmis. Taip galėsite vaikutį pasiekti ranka, jei reikės – pamaitinti, nuraminti, paglostyti.

Svarbu: patalpa, kurioje miegate su naujagimiu, turi būti išvėdinta. Optimali temperatūra – nei per šalta, nei per karšta – apie 20 laipsnių. Tikriausiai net nereikia sakyti, kad toje patalpoje ne tik negalima rūkyti, tačiau į ją neturi būti įleidžiami rūkaliai. Mokslininkai ištyrė, kad parūkęs žmogus dar kelias valandas iškvėpia nuodingas medžiagas, jos gali sukelti sunkių pasekmių vaikui, kuris dar nėra tobulai įvaldęs kvėpavimo.

• Mamos glostantis masažas

Kūdikių masažas, kurį daro tėvai, – tai glostymas ir malonus bendravimas su mažyliu. Tiesa, švelnius paglostymus mama gali atlikti dar būnant ligoninėje, žinoma, atsiklausus gydytojo. Ankstuko oda yra jautresnė, todėl masažas rekomenduojamas tada, kai kūdikis sustiprėja ir jo oda toleruoja šią procedūrą.

Masažuodami suteikiame vaikučiui malonų jausmą, kontaktas (kai liečiasi oda) pašalina stresą, atpalaiduoja, o glostant nugarytę galima suaktyvinti odos kraujotaką. Masažo metu kalbiname mažylį, jis ima reaguoti. Glostyti galima ir porą kartų per dieną.

Vaikutį paguldome ant minkšto pagrindo, kad jam ir mamytei (ar tėveliui) būtų patogu. Masažuojame šiltomis, minkštomis, nesuskirdusiomis rankomis. Jeigu rankos skirsta, reikėtų jas nuolat pasitepti natūraliu kūdikiams tinkamu aliejumi. Nagai turi būti trumpi, kad nepažeistume jautrios vaiko odelės.

Glostyti reikia švelniai, kad mažyliui būtų malonu, jokiu būdu negalima trinti. Pradedame glostyti nuo nugarytės, pečių juostos, tada masažuojame užpakaliuką. Atskirai glostome kiekvieną rankytę, pirštukus,
vėliau – kojytes, pėdutes. Masažuojant kojytes, visi judesiai eina iš apačios į viršų. Pėdutėje, prie pirštukų, yra daug aktyvių taškų. Juos galima ne tik glostyti, bet ir švelniai spustelėti.

Masažuodami delniuką, galite dainuoti dainelę-žaidimą: „Virė virė košę, vaikai atsilošę, tam piršteliui davė lėkštelę, tam piršteliui davė samtelį, tam piršteliui davė šaukštelį“… Glostydami kiekvieną pirštuką,
masažuojame svarbius taškus. Niekada nereikia masažuoti vaikučio tylomis. Negalima daryti nė vieno judesio, jei vaikutis priešinasi ar verkia.

Kiek laiko turėtų užtrukti kiekvienos kūno dalies masažas, sunku nurodyti. Jeigu vaikeliui patinka, jis guli ramus, galima glostyti ir ilgiau.

Pilvuko masažas gali net sušvelninti mažylius kamuojančius dieglius. Šilta ranka sukamaisiais judesiais glostykite nedidelį ratuką apie bambą. Nereikia liesti kepenų, blužnies zonos.

• Kada į lauką?

Kada pirmą kartą ankstuką išvežti į lauką? Žiemą – ne jaunesnį nei 2 mėnesių. Oro temperatūra turėtų būti ne žemesnė kaip 5 laipsniai šalčio. Vasarą tinkama bet kuri diena. Pirmą kartą naujagimis lauke gali
būti 15–20 minučių. O su kiek ūgtelėjusiu, jau kelių mėnesių vaikučiu lauke galima būti ilgiau ir ne žemesnėje nei 10 laipsnių šalčio temperatūroje. Būtina tinkamai aprengti – lauko drabužiai turi būti šilti, bet lengvi, rekomenduojama užkloti antklode. Būnant lauke reikėtų patikrinti, ar vaikui nešalta. Jo nosis, rankos ir kojos turi būti šiltos. Kuo mažesnis kūdikis, tuo menkiau jis protestuoja prieš šaltį. Tad atidesni turi būti tėvai. Dažnai pačiupinėkite mažylio nosytę, skruostus, rankas. Jos gali būti vėsios, bet jokiu būdu ne šaltos. Prisiminkite, kad stumdami vežimėlį ar traukdami rogutes jūs judate. O vaikelis – ne, todėl greičiau šąla. Taigi, tėvų temperatūros pojūtis – prastas matas.

-Prieš vežant į lauką rekomenduojama pakeisti sauskelnes ir naujagimį pamaitinti – tada gryname ore jis palaimingai miegos.

– Vasarą ar pavasarį išvežus naujagimį į lauką būtina uždėti lengvą kepuraitę, slepiančią ausis. Lauke vežimėlį reikėtų statyti taip, kad tiesioginiai saulės spinduliai nepasiektų mažylio. Geriausia vieta – medžių šešėlyje.

– Žiemą vežimėlis turi būtinai būti su gaubtu, kuris apsaugo nuo vėjo ir sniego.

– Vasarą, būnant lauke, visada reikia atkreipti dėmesį į oro temperatūrą. Juk vaikas gali ir perkaisti, ypač, jei guli vežimėlyje, kur neretai sunkiai cirkuliuoja oras. Jeigu mažylis užklotas ir aprengtas,
perkaisti gali žymiai greičiau.

• Jei už lango žiema, įvertinkite oro sąlygas tik pažvelgdami pro langą:

– Klastingiausia yra saulėta žiemos diena. Kai dangus labai žydras ir aukštas. Tuomet atrodo, kad lauke gana šilta. Iš tiesų yra kiek kitaip. Dažniausiai spaudžia šaltukas. Todėl į lauką eikite tik trumpam ir šiltai apsirengę.

– Jei už lango dangus pilkas ir debesys kabo žemai, regis, beveik ant nosies, – lauke labai drėgna. Todėl šaltukas bus juntamas stipriau. Tinkamiausia apranga kūdikiui – šiltas, drėgmės nepraleidžiantis
kombinezonas bei toks pats užklotas.

– Jei per orų prognozę praneša, kad vėjo greitis yra 10 m/s, tai reiškia, kad toks vėjas drabužius perpučia tarsi kiaurai, t. y. išpūs visą kūno šilumą. Todėl į lauką geriau neiti. Beje, šalčiausias yra šiaurės rytų vėjas.

– Jei už lango nesiaučia pūga, o tingiai ir dideliais kąsniais sninga, apsivilkite kombinezonus ir skubėkite į lauką. Tai gražiausios žiemos akimirkos.

Kas su mažyliu bus toliau? Kaip jis augs ir vystysis? Medicinos praktika rodo, jog tinkama priežiūra bei reabilitacija padeda net labai per anksti gimusiesiems pasivyti bendraamžius, gimusius laiku. Apie tai kalbamės su LSMU Vaikų reabilitacijos klinikos vadove, vaikų neurologe doc. dr. Audrone Prasauskiene.

• Stebėjimo programa

Kiekvieną ankstuką specialistai turi apžiūrėti apie 3 ir 6 mėn., 1 ir 1,5 metų amžiaus.

Įprastai kūdikiai stebimi diagnosti kos centruose, esančiuose didžiuosiuose miestuose. Vertinant raidą, ankstuko mėnesiai skaičiuojami pagal koreguotą amžių: pvz.: jei kūdikio biologinis (skaičiuojant nuo gimimo dienos) amžius yra 8 mėnesiai, bet jis gimė 32 sav. (normalus nėštumas trunka 40 savaičių), jo raidą reikėtų vertinti kaip 6 mėn. kūdikio. Pirmasis vizitas į raidos centrą turėtų būti sulaukus trijų mėnesių (koreguoto amžiaus). Jei mažylio raida beveik atitinka normas, puiku – mama mokoma, kaip toliau mažylį lavinti, su juo žaisti ir pasiūloma atvykti dar po trijų mėnesių tolesniems vertinimams. Jei įžvelgiama galimų raidos neatitikimų ar sutrikimų, mažyliui pradedama taikyti reabilitacija: judesių, ikikalbinės raidos stimuliavimo užsiėmimai, maitinimo terapija ar kt., tai, kas reikalinga tam ar kitam kūdikiui. Svarbu, kad tėveliai suprastų, jog ir sveiko, ir raidos sutrikimo požymių turinčio mažylio raidą reikia stimuliuoti, t. y. mokyti vaiką ropoti, šliaužti, sėdėti, eiti, kalbėti ir kt. Tėvai gali ir turi dalyvauti patys. Raidos sutrikimas gali būti susijęs su liga, bet gali būti susijęs tiesiog su lėtesne smegenų branda. Ir vienu, ir kitu atveju tėvai turėtų priimti vaiką tokį, koks yra, ir padėti siekti tikslų, kurie svarbūs jo ir visos šeimos gyvenimui.

Tais atvejais, kai raidos sutrikimas susijęs su liga, gali būti skiriami vaistai: pvz., esant epilepsijai, skiriami vaistai nuo traukulių, esant spastinėms cerebrinio paralyžiaus formoms – vaistai, mažinantys spastiškumą ir t. t. Atliekami tyrimai, kaip kamieninės ląstelės galėtų sumažinti sunkių raidos sutrikimų, susijusių su ankstyvu smegenų pažeidimu, pasekmes.

Intensyvus kūdikio mokymas, aplinkos praturtinimas – tai būdai, padedantys išvengti vaikučių negalios arba labai sumažinti jos požymius ateityje.

• Specialistai, kurie stebi ankstuko augimą ir raidą

Neišnešiotų naujagimių raidą stebi universitetinės ligoninės (perinatalinio centro) neonatologai ir raidos centro specialistai:

Neonatologas – naujagimių gydytojas, stebintis rizikos grupės (neišnešiotų, patyrusių sunkų gimdymą ir kt.) naujagimių tolesnę fizinę raidą.

Vaikų neurologas – gydytojas, kuris vertina tėvų skundus, nėštumo ir gimdymo aplinkybes, giminės ligas, vertina neurologinę kūdikio būklę, psichomotorinę raidą, nustato raidos sutrikimo priežastis, diagnozę. Pasitaręs su kitais specialistais, skiria reikalingus reabilitacijos užsiėmimus, numato jų apimtis.

Logopedas rūpinasi kalbos raida, padeda gydyti valgymo sutrikimus. Kineziterapeutas atsakingas už stambiąją motoriką (sėdėjimas, ropojimas, vaikščiojimas).

Psichologas – vertina vaiko psichologinę raidą, intelektinius gebėjimus, elgesį, padeda spręsti su elgesio sutrikimais susijusias problemas.

Ergoterapeutas atsakingas už vaiko savarankiškumo ugdymą ir smulkiąją motoriką (judesiai, kuriuos atliekant dalyvauja smulkieji kūno raumenys – pirštų, riešo, akių).

• Ankstyvoji diagnostika

Per apžiūrą pirmiausia atkreipiamas dėmesys į vaiko kūno ir judesių simetriją. Iki dvejų metų mažyliai ,,neturi“ kairės ar dešinės rankos ar kojos, jų abiejų judesiai turi būti vienodi. Dešiniarankis ar kairiarankis formuojasi trečiaisiais gyvenimo metais. Todėl 3–4 mėnesių vaikutis, matydamas tiesiai prieš save laikomą daiktą, sakykime, guminį žaisliuką, turėtų griebti abiem rankytėmis arba pirmiau viena, po to kita. Toliau vertinamas akių kontaktas, kaip mažylis stebi žmogų, kaip reaguoja į judantį daiktą, ar seka jį akimis. Tikrinama klausa – ar girdi? Atliekant apžiūrą apklausiami tėvai apie vaikučio elgesį namuose, be to, patys neretai turi nerimą keliančių klausimų. Pasak vaikų neurologės, pasitaiko, kai ankstukų mamos skubina laiką. Pavyzdžiui, jaudinasi, kad prieš aštuonis mėnesius gimęs vaikutis dar nesėdi pats: „Kai paklausi, koks koreguotas vaiko amžius, paaiškėja, kad penki mėnesiai. Kur jūs matėte, kad tokio amžiaus kūdikis sėdėtų?“ – retoriškai klausia A. Prasauskienė. Gydytoja įspėja: jei įtariama, kad vaikučio raida vėluoja, pirmiausia būtina patikrinti klausą ir regą. Neretai pasitaiko, jog priežastis – būtent šie sutrikimai. Juk pirmųjų žodžių neįmanoma išmokti negirdint. Mažylio kalba pradeda vystytis pirmaisiais metais.

Klausa formuojasi iki trejų su puse metų. Jeigu iki šio amžiaus vaikas negirdės kalbos, niekada jos neišmoks. Procesas negrįžtamas. Tiesiog smegenyse nesusiformuoja nerviniai tinklai, atsakingi už kalbos suvokimą. Vėliausia, kada tikslinga vaikui į ausytes įdėti klausos aparatą, yra dveji su puse metų. Tas pats pasakytina ir apie regą. Jei mažylis tik gimęs dėl kažkokių priežasčių nemato (katarakta ar kt.), smegenyse nesusiformuoja regimojo impulso suvokimo tinklai. Tik regos sutrikimai turi būti pastebėti žymiai anksčiau – pirmąjį gyvenimo mėnesį. Taip yra dėl to, kad už regėjimą atsakingos tam tikros smegenų sistemos, negavusios stimulų, nustoja formuotis ypač anksti. Ir visai nesvarbu, kad vėliau, pvz., po kelių mėnesių pašalinus kataraktą, akis bus sveika. Vaikas vis tiek jau nematys. Sunerimti reikėtų, jei mažylis bet kokiame amžiuje praranda turėtus įgūdžius.

Kalbos ir komunikacijos raidos požymiai, kurių nebuvimas turėtų kelti rūpestį:

– Neguguoja, nerodo pirštu, nėra kitų gestų (ate, bučinio siuntimo ir kt.) 12 mėn.

– Nėra pavienių žodžių 16 mėn.

– 2-jų žodžių junginių esant 2 metams.

Apžiūros metu gydytojai siekia kuo anksčiau nustatyti įvairius galimus negalavimus. Vienas jų (tiesa, nustatomas ne taip dažnai) – cerebrinis paralyžius. Patikimai diagnozuojamas jau pirmąjį gyvenimo pusmetį. Pakanka dviejų tyrimų: stebint įvertinami bendrieji spontaniniai mažylio judesiai ir atliekamas bendrasis magnetinis rezonansas.

Stebėjimus vykdo specialistas, turintis „jautrią akį“, kitaip sakant, žinantis, ką reikia įžvelgti ir gebantis įvertinti. Vaikams, sergantiems cerebriniu paralyžiumi, reikalingas kompleksinis gydymas. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo geresnių rezultatų galima tikėtis. Tiesa, jis nepagydomas, tačiau sunkumo laipsnis keičiasi, jei vaikas yra gydomas ir reabilituojamas. Cerebrinį paralyžių taip pat galima įtarti, jei:

– Verčiasi nuo pilvo ant nugaros anksčiau 3 mėnesių – itin padidėjusio raumenų tonuso požymis.

– Nekontroliuoja galvos ir pakeliant vertikaliai kryžiuoja kojas būdamas 4 mėn.

– Ilgiau nei 6 mėn. išlikę įgimti (primityvūs) refleksai.

– Tvirtai nesėdi 9 mėn. ir neatsistoja 12 mėn.

– Neperima objektų iš rankos į ranką būdamas 1 metų.

– Netinkamas pincetinis griebimas 15 mėn.

– Nevaikšto savarankiškai 18 mėn.

Ką daryti pastebėjus šiuos ar kitus požymius? Pirmiausia savo nerimu pasidalyti su šeimos gydytoju, toliau – pas raidos specialistus. Pastebėta, kad geriausiai savo vaikų raidos pasiekimus bei trūkumus pastebi tėvai ir seneliai.

• „Atviri langai“

Siekiant įrodyti, kokia svarbi yra ankstyva diagnostika ir neatidėliotinas ydų šalinimas, daryti bandymai su gyvūnais. 2–4 gyvenimo savaitę kačiukui buvo sugipsuota sveika koja. Vėliau, nuėmus gipsą (nors koja buvo sveika prieš tai ir po to), katinas negalėjo vaikščioti, nes nesusiformavo pusiausvyros mechanizmai. Jie ,,užsnūdo“ dėl to, kad smegenys laiku negavo informacijos iš visų keturių galūnių. Gamta taip surikiavusi, jog kiekvienas įgūdis turi savo laiką. Gydytojai juos vadina ,,atviri langai“. Jei laiką praleisime, langas užsidarys. Smegenyse nuo pat gimimo gaminasi daug neuronų. Ryšiai tarp jų susiformuoja tada, kai yra stimuliacija iš išorės. Kitaip atsakingi neuronai neaktyvinami sunyksta. Tarytum dirbtų skrupulingas skulptorius, paliekantis tik tai, ko žmogui reikia ir kuo jis naudojasi. Beje, yra žinoma, kad iki šešerių metų susiformuoja žmogaus eisena. Jei iki šio amžiaus neskatinsime ir nemokysime, teisingų žingsnių vaikas taip ir neišmoks.

JUDESIŲ RANKOMIS PAGRINDINIŲ ĮGŪDŽIŲ ATSIRADIMO KALENDORIUS

• Savarankiškumas, kaip sąlyga

Dar ne taip seniai buvo manoma, kad už vaiko sveikatą atsakingi tik gydytojai. Netiesa. Pirmiausia – tėvai. Gydytojas gali diagnozuoti ligą, skirti gydymą, vaistus. Tačiau priežiūra yra tėvų rankose. Ypač pasakytina apie raidos sutrikimų šalinimą. Juk gydytojas nemokys vaiko pakelti šaukštą, susišukuoti, užsirišti batukus. Nepamirškime, kad ir pirmuosius žodžius mažylį turi išmokyti ne žmonės iš šalies, o mama. Australijoje vykdyta programa, kur buvo stebima, kiek namuose suteikiama pagalba gali būti efektyvi. Pasirinkti mažyliai – nuo 6 mėn. amžiaus su diagnozuotu cerebriniu paralyžiumi. Vienai daliai vaikų pagalba pagal numatytą planą buvo teikiama raidos centre, kitai – namuose teikė specialistų mokyti tėvai. Centre su kiekvienu mažyliu per mėnesį buvo dirbama po 14 valandų, namuose vidutiniškai – po 26 valandas. Pastarųjų rezultatai džiugino labiau. Kai tėvai žino ir jaučia, kad gali padėti vaikui, tai daro iš širdies – negailėdami jėgų ir laiko. Ir tai visada naudinga mažyliui. Tačiau būtina įspėti apie kraštutinumą, kai mamos stengiasi viską padaryti už vaiką: maitina šaukšteliu, aprengia, nurengia, sutvarko žaislus ir t. t. iki paauglystės. Tai žalinga. Būtina leisti vaikui pačiam bandyti, galbūt klysti, tačiau vėl ir vėl bandyti. Tik taip lavėja visos organizmo sistemos. Gydytoja Audronė Prasauskienė sako, kad medicinoje yra toks terminas ,,išmoktas bejėgiškumas“ – tai pasakytina apie itin uolių mamų mažylius. Jei vaikutis gimė su kokia nors rizika ar problema, mama jį saugo tarytum stiklinį kiaušinį. Blogiausia, kad toks vaikas pripranta ir pats nesistengia. Jis išmoksta būti aptarnaujamu, jam net nesinori bendrauti su kitais vaikais, nes jį erzina bejėgiškumas, nevyksta socializacija, ir pati mama nesąmoningai save įkalina vaiko negalioje.

• Hiperaktyvumas – išbandymas ir pačiam mažyliui

Ankstyvajame amžiuje lengviausia pražiūrėti vaiko hiperaktyvumą. Juk ir tėvai neatkreipia dėmesio – vaikas judrus, vadinamas ,,gyvuoju sidabru“, kas čia bloga? Tik vėliau, dažniausiai mokykloje, ima aiškėti, kad atžala negali susikaupti, sutelkti dėmesio. Tačiau ir tada tėvai nesureikšmina, juk ankstukui visada stengiamasi daugiau padėti, daugiau toleruoti. Pasitelkiama kantrybė tikintis, kad mažylis paaugs ir viskas susitvarkys savaime.

Hiperaktyvumas – nelengvas išbandymas ir pačiam mažyliui, todėl reikėtų jį diagnozuoti anksčiau bei gydyti. Pirmieji ženklai: jei mažylis būdamas metų dvejų negali ilgiau sutelkti dėmesio prie vieno žaidimo. Pradeda žaisti ir staiga viską metęs bėga prie kito, prie trečio. Beje, to negalima painioti su tvarkos nebuvimu. Jei mažylis nemokomas padėti žaislų į vietą, tai jis to ir nedarys (galbūt visada tvarko mama ar auklė). Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybes, kai vaikas, pavyzdžiui, pasodinamas valgyti. Tada prasideda: vienas šaukštas į burną, du nusisukimai į langą, šaukštas į burną, o jis lipa iš kėdės, muistosi, nes jam jau nuobodu… Stebėkite, kaip vaikas susitelkia bet kuriai jį dominančiai veiklai. Ar gali ramiai žaisti su konstruktoriumi, stebėti gyvūnus, vartyti knygą, domėtis tėvų veikla namuose ir pan. O kaip su televizoriumi? Juk stebuklingoji dėžutė nesunkiai pritraukia net pačių didžiausių nenuoramų dėmesį. Pasak specialistės, jei dėmesio sutrikimas yra gilus, gali būti, kad vaikas nesugebės žiūrėti ir filmo: „Mano įsitikinimu, kompiuteriai ir televizorius pirmuosius dvejus trejus gyvenimo metus neturėtų būti šalia vaiko. Esu turėjusi pacientą, kuris pirmuosius žodžius tarė anglų kalba. Tėvai sunerimo, kodėl nešneka lietuviškai. Pasirodo, mažylis laisvalaikį leisdavo su planšete. Kai tėvų paklausėme, ar skaito knygutes, šie atsakė, kad vaikui tai neįdomu. Kaip taip gali būti? Mažam vaikui neįdomu sėdėti ant mamos kelių, prisiglausti prie jos ir vartyti knygą… – tėvų abejingumas stebina. Jei buvimas šalia tėvų ir veikla su tėvais tikrai neįdomi mažam vaikui, tada turėtume jam įtarti sunkią protinę negalią,“ – argumentuoja A. Prasauskienė.

• Praturtinta aplinka ir savarankiškumo ugdymas

Ankstuko tėvai turi suprasti, kad augina kitokį vaiką, ir jo vaikystė bus kitokia. Mažyliui reikės daugiau dėmesio, supratimo, pagalbos, daugiau galimybių mokytis ir pažinti. Esant raidos sutrikimams vaikutį turėtų supti praturtinta aplinka. Tai reiškia – daug meilės, dėmesio, įvairių žaislų bei kasdienio bendravimo, kas labiausiai ir stimuliuoja vaiko raidą.

JUDESIŲ RAIDOS PAGRINDINIŲ ĮGŪDŽIŲ ATSIRADIMO KALENDORIUS

• Pagrindiniai kalbos ir kalbėjimo raidos etapai:

– 1 metų taria pavienius žodžius, jį supranta 25 % svetimų žmonių (ne tėvų);

– 2 metų kalboje nevartoja dviejų žodžių junginių, yra suprantamas 50 % svetimų žmonių;

– 3 metų į sakinius jungia tris žodžius, yra suprantamas 75 % nepažįstamųjų;

– 4 m. kalba 4 žodžių sakiniais, kalbą supranta visi nepažįstamieji.

,,Grįžus namo prasidėjo naujas etapas, nerimavau, ar gebėsiu pasirūpinti mažyle, ar nesirgs, kaip vystysis, kaip vyresnėlė priims sesę ir daug kitų klausimų. Donatai buvo diagnozuotas specifinis mišrus raidos sutrikimas, o mes darėme viską, kad greičiau sustiprėtų, pasivytų bendraamžius: lankėmės pagalbos centruose, poliklinikoje. Kineziterapija bei kiti ankstyvosios reabilitacijos užsiėmimai padėjo mums. Metų laiko Donata svėrė 7 kg, o jos raida praktiškai pasivijo bendraamžius. Iš kraujosruvų susiformavo cista ir užsitraukus momenėliui nebežinome, koks tolesnis jos likimas, bet džiaugiamės, kad iki šiol nejaučiame jokių negalavimų. Raidos specialistai vis primindavo, kad nors mus viskas labai neblogai klostosi, bet kalba tikrai vėluos. Nepaisant to, dvejų metų jau kalbėjo visais sakiniais, o per trejų metų gimtadienį ištarė ir raidę „r“. Ir dabar visi stebisi, kokia čiauškutė ta mūsų dukrytė,“ – pasidalija 29 savaitę gimusios Donatos mama.