#1/3 Vaiko netektis: emociniai gedėjimo etapai ir vidiniai išgyvenimai

Iš straipsnių ciklo „Vaiko netektis“

Vaiko netektis – viena sudėtingiausių patirčių šeimos gyvenime. Šiame trijų dalių cikle aptariame emocinius gedėjimo etapus, netekties poveikį šeimai bei tai, kokia pagalba gali padėti išgyventi šį laikotarpį.

Vaiko netektis – viena skaudžiausių patirčių žmogaus gyvenime. Netekus vaiko, emocijos gali būti intensyvios ir prieštaringos. Šiame straipsnyje aptariame, kokie vidiniai procesai vyksta pirmosiomis gedėjimo fazėmis.

Gedėjimas kaip natūrali reakcija

Kas gali būti skausmingiau, kai ne vaikai turi laidoti tėvus, o tėvai vaikus!.. Tokia mirtis skaudžiai paliečia tiek suaugusį žmogų (tėvą, motiną), tiek vaiką (brolius, seseris). Kadangi visi esame skirtingi, tad ir gedime skirtingai. Kaip netekties išgyvenimas praeina per įvairų laikotarpį ir įvairiomis išraiškomis, taip ir pagalbą renkamės tuo metu mums priimtiniausiu būdu. Esame ne vien kūnas, todėl visi jausmai paliečia ir jį, ir mūsų dvasią bei sielą. Gydytoja psichoterapeutė Elizabeth Kübler-Ross, įžymioji liūdesio ir netekties išgyvenimo etapų įvardytoja, pažymi, kad žmonių liūdesys pasireiškia ne tik skirtingai, bet ir su tam tikrais bendrais dėsningumais. Šiuo metu jau klasikinėmis tapusios gedėjimo stadijos – šokas bei neigimas; pyktis; derėjimasis; depresija ir susitaikymas – daugeliui žmonių padėjo ir padeda suvokti, kodėl staiga aplanko tokie netikėti bei nelaukiami jausmai ir kodėl reaguojame ne taip, kaip norėtume ir derėtų.

Pabandykime šiek tiek apžvelgti, kas gali dėtis gedint bei ko šiuo laikotarpiu tikėtis kaip normos arba ne normos, ir kartu paieškoti pagalbos būdų.

Gedėjimas yra normali žmogaus reakcija į netektį. Bet kai kada jis gali susikomplikuoti: pernelyg ilgai ir intensyviai trukti, prisipildyti pykčio, depresijos ar fizinių simptomų. Tėvai išgyvena tą patį liūdesį netekę tiek negimusio kūdikio, tiek naujagimio, tiek ir vyresnio vaiko. Liūdesio reakcijas labiau lemia tėvų „investavimas“ į nėštumą ar tėviškuosius jausmus, negu vaisiaus nešiojimo trukmė ar vaiko amžius.

Psichologiniai gedėjimo dėmenys skirstomi į ir emocinius (sielvartas, pyktis, baimė, kaltė, gėda) ir kognityvinius (mąstymo procesai).

Emociniai gedėjimo aspektai

Netekties gėla dažniausiai išliejama verkimu, raudojimu, klyksmu, rankų grąžymu, galvos lingavimu, žodžių kartojimu ir pan.. Visos reakcijos yra tinkamos gedėjimo metu, todėl reikia nekliudyti tėvams išreikšti savo skausmą jiems priimtinu būdu. Deja, dažnai aplinkiniai nenori matyti ir girdėti jų verkiančių, nelaimingų, stengiasi juos prablaškyti, kalbėti apie įvairius dalykus, nesusijusius su vaiko mirtimi. Jos sukrėstiems tėvams tai nė kiek nepadeda ir tik dar labiau pablogina jų savijautą.

Sielvartaujant išreiškiamas kartėlis bei pyktis: trankant durimis, garsiai šaukiant arba tūžtant ant kitų žmonių, tam tikra prasme susijusių su vaiko mirtimi, pvz., automobilį vairavusio asmens, aplaidžios auklės, medikų. Kartais pyktis gali būti nukreiptas į pačią vaiko mirtį ar Dievą, taip pat į likusius savo vaikus, kurie laikosi atstu nuo tėvų. Kai kada pyktis neišsakomas balsu, užsidarant tyloje; tuomet jo apraiškos išoriškai nepastebimos, bet tai gali sukelti vidinių emocinių ir fizinių pažeidimų. Pyktis pats savaime paprastai neišnyksta. Jį reikia suprasti, priimti ir saugiai sumažinti.

Kaltė, gėda ir baimė netekus vaiko

Sūnaus arba dukros netekę tėvai patiria specifinį baimės jausmą: jiems atrodo, jog gresia ir dar vieno vaiko ar kito labai artimo žmogaus praradimas.

Gedintys tėvai jaučia kaltę. Tai normali gedėjimo proceso dalis, dažniausiai kylanti iš dviejų šaltinių: pačios mirties prigimties bei kelio jai užkirtimo ir iš tarpasmeninių santykių problemų Kaltė susijusi su graužatimi – ar tikrai buvome geri tėvai, neišnaudotom galimybėm – gal pasirinkom netinkamą gydymą bei slaugą, ir su kitais vaikelį liečiančiais sprendimais arba neišspręstu konfliktu (dėl ko nors) su juo, kol dar buvo gyvas. Tėvai gali save kaltinti praktiškai dėl kiekvieno su vaiko auginimu bei priežiūra susijusio dalyko. Kaltė gali pasireikšti įvairiomis formomis ir paveikti fizinę bei psichinę gedinčiųjų sveikatą. Pvz., jei vaikas žuvo automobilyje, vairuojant vienam iš tėvų, ar naktį lovelėje, kai tėvai miegojo, kaltės jausmas gali vis atsinaujinti ir kankinamai slėgti kone amžinai. Daugelis tėvų labai graužiasi, kad jie dar gyvi, o vaikas jau miręs.

Gedėjimo procese tėvai gali išgyventi ir gėdos jausmą. Jis susijęs su kalte. Tada dažnai nerimaujama dėl savo socialinio statuso. Žmonės, jaučiantys gėdą, izoliuoja save nuo socialinės pagalbos šaltinių ir jiems daug sunkiau įveikti netekties skausmą.

Karčiai saldus liūdesys ir atsinaujinantis skausmas

Karčiai saldus liūdesys – iš naujo išgyvenamas praradimas, kartais toks pat stiprus jausmas, kaip ir pirmąjį kartą. Jis gali atsirasti „ypatingomis“ progomis: vaikelio gimimo ar mirties dieną, per atostogas ar svarbius įvykius (mokyklos baigimą, vedybas). Kai miršta vienas iš dvynių (daugiavaisis nėštumas), gali būti jaučiama „pusė visumos“.

Gedėjimo emocijos gali būti stiprios, prieštaringos ir net gąsdinančios. Vieną dieną gali atrodyti, kad skausmas šiek tiek atslūgo, o kitą – jis sugrįžta visa jėga. Tai nereiškia, kad žmogus silpnas ar „netinkamai“ gedi. Tai reiškia, kad ryšys buvo tikras, gilus ir kupinas meilės. Leisti sau išgyventi šias būsenas, neprievartauti savęs „greičiau susitaikyti“, yra svarbi ir natūrali gijimo dalis.

Jei jaučiate, kad emocijos užvaldo ne tik jus, bet keičia ir santykius šeimoje, kviečiame skaityti antrąją ciklo dalį. Joje aptarsime, kaip vaiko netektis paveikia porą, brolius ir seseris bei visą šeimos dinamiką. O trečiojoje dalyje kalbėsime apie tai, kokia pagalba iš tiesų padeda ir ką svarbu žinoti apie atsisveikinimą.