Įgimtos ir įgytos infekcijos

Neišnešioto naujagimio imuninė sistema dar nėra subrendusi, todėl infekcijos jam kelia didesnę riziką nei laiku gimusiems kūdikiams. Šiame puslapyje aprašoma, kaip atpažįstamos infekcijos, kuo skiriasi įgimtos ir įgytos formos bei kaip jos gydomos intensyviosios terapijos skyriuje.

Įgimtos ir įgytos infekcijos

Naujagimių infekcija dažniausiai neturi būdingos klinikos (paaišk. ligos simptomai ir eiga), gali būti įvairiausių negalavimo požymių: pilkšva ar tarsi marmuras odos spalva, padažnėjęs, apsunkintas kvėpavimas arba kvėpavimo sustojimai (apnėja), dažnas pulsas, padidėjusios kepenys ir blužnis, išsipūtęs pilvas, maisto atpylinėjimas ar vėmimas, neramumas arba vangumas, traukuliai ir kt. Infekciją padeda patvirtinti laboratoriniai kraujo tyrimai, kraujo ar kitos organizmo terpės pasėlis.

Infekcijos skirstomos į dvi grupes: ankstyvąją ir vėlyvąją. Ankstyvosios, kuriomis užsikrečiama mamos įsčiose ar gimstant, požymiai išryškėja per pirmąsias 48–72 gyvenimo valandas. Vėlyvosiomis užsikrečiama gydymo įstaigoje – klinikiniai požymiai atsiranda po 72 valandų, dažniausiai pirmąją gyvenimo savaitę.

Ankstyvoji infekcija

Jeigu infekcijos požymiai pasireiškia anksti, būklė vadinama ankstyvuoju naujagimių sepsiu. Tokios naujagimio infekcijos šaltinis yra pati mama ir dažniausios bakterijos – žarnyno lazdelė (E. Coli), beta grupės streptokokas, enterobakterijos. Net 70 proc. infekcijų motinos makštyje sukelia tam tikra streptokokų rūšis, apie kurią moteris neįtaria. Gimdymo metu ypač didelis pavojus iškyla neišnešiotam naujagimiui, kurio imuninė sistema nėra iki galo susiformavusi ir subrendusi. Mažylis ne tik nepasiruošęs tinkamai gintis, bet ir kovoti. Todėl bakterijos, kurios gyvena gimdymo takuose ir kuriomis naujagimis apsisėja gimdymo metu, patekusios į vaiko kraują, kvėpavimo takus ar kitus organus pradeda audringai daugintis. Sukeliami sunkūs infekciniai susirgimai, tokie kaip kraujo užkrėtimas (sepsis), plaučių uždegimas (pneumonija), smegenų dangalų uždegimas (meningitas) ar smegenų dangalų ir pačių smegenų uždegimas (meningoencefalitas), šlapimo organų infekcija ir kt.

Retai, tačiau motinos infekcija, dažniausiai virusinė, gali patekti dar negimusiam vaisiui per kraują. Juk mamos ir vaiko kraujotaka susijusi. Tais atvejais naujagimis jau gimsta su įgimtai infekcijai būdingais požymiais: odos bėrimu, periferinės kraujotakos sutrikimo požymiais, padidėjusiomis kepenimis ir blužnimi, su kvėpavimo sutrikimu ir pan. Iš tokių infekcijų paminėtinos: citomegalo virusų sukelta infekcija, ŽIV, hepatitas, pūslelinės viruso sukelta infekcija, įgimta toksoplazmozė. Mokslo įrodyta, kad jei mamai nėštumo metu prasideda uždegimas, kurį sukėlė infekcija, bakterijų išskiriami toksinai patenka į vaisiaus vandenis ir jį gali pažeisti.

Vėlyvoji infekcija

Vėlyvąja infekcija užsikrečiama ligoninėje. Dėl neišnešioto naujagimio organų ir sistemų nebrandumo iškart po gimimo jam reikalingas pagalbinis kvėpavimas, maitinimas per zondą arba į veną sušvirkšti įvairių vaistų ir kt. Todėl tenka atlikti įvairių procedūrų, kurių metu įkišami įvairūs vamzdeliai ir kateteriai. Kiekvienas jų gali tapti infekcijos vartais, pro kuriuos bakterijos, esančios aplinkoje, ar nuo medicinos personalo rankų gali patekti į naujagimio kraują, skrandį arba plaučius. Infekcinis susirgimas pastebimas vėliau, po trečios gyvenimo paros, todėl toks naujagimių sepsis vadinamas vėlyvuoju arba hospitaliniu, t. y. kilusiu ligoninėje.

Svarbiausia vėlyvojo sepsio profilaktikos priemonė yra dezinfekcija ir būtinybė plauti rankas. Tačiau net ir griežčiausiai laikantis visų higienos ir infekcijų profilaktikos priemonių kartais infekcijos išvengti nepavyksta.

Infekcijų gydymas

Patys efektyviausi ir būtini naujagimių infekcijoms gydyti yra antibiotikai. Neišnešiotukams, kuriems įtariama infekcija, antibiotikai skiriami jau nuo pirmosios gyvenimo paros, net nežinant, koks sukėlėjas galėtų būti infekcinio susirgimo priežastis. Taip stengiamasi kuo greičiau sustabdyti bakterijų dauginimąsi. Toks antibiotikų skyrimas vadinamas empiriniu, t. y. paremtas patyrimu ir yra orientuotas į dažniausiai pasitaikančius naujagimių infekcijos sukėlėjus. Jeigu infekcijos sukėlėją pavyksta identifikuoti, antibakterinis gydymas gali būti koreguojamas. Jeigu įtariama infekcija nepasitvirtina, empirinį antibakterinį gydymą galima nutraukti po 48–72 valandų. Jei tyrimai infekciją patvirtina, ji gydoma antibiotikais nuo 5–7 iki keliolikos dienų.

Nors infekcijos neišnešiotam naujagimiui gali būti rimtos, šiuolaikinė medicina leidžia jas laiku atpažinti ir veiksmingai gydyti. Tėvams svarbiausia žinoti, kad daugelis sprendimų priimami profilaktiškai, siekiant apsaugoti kūdikį dar prieš pasireiškiant sunkesniems simptomams.