Bronchų ir plaučių displazija (BPD)

Bronchų ir plaučių displazija yra viena dažniausių lėtinių plaučių būklių, su kuria susiduria labai neišnešioti naujagimiai. Ši diagnozė dažnai kelia daug nerimo, tačiau daugeliu atvejų plaučių funkcija vaikui augant palaipsniui gerėja. Šiame puslapyje aprašoma, kas yra BPD, kaip ji gydoma ir ko tikėtis ateityje.

Bronchų ir plaučių displazija (BPD)

Kitaip BPD vadinama lėtine plaučių liga. Tai neišnešiotų naujagimių būklė, kuri apibūdinama progresuojančiais lėtiniais plaučių pakitimais. Dėl jų atsiranda ilgalaikių kvėpavimo problemų ir priklausomybė nuo deguonies. BPD diagnozuojama naujagimiams, kuriems 36-ą koreguoto amžiaus savaitę vis dar reikalingas gydymas deguonimi arba kita kvėpuojamoji terapija. Šia liga serga apie 13–35 proc. neišnešiotų mažylių. Nėra visiškai aiškūs ligos atsiradimo mechanizmai, nežinia, kodėl vieniems neišnešiotiems naujagimiams ji išsivysto, kitiems – ne. Gera žinia ta, kad dažniausiai tai yra lengva ligos forma, todėl vaikui augant plaučių būklė gerėja.

Bronchų ir plaučių displazija žymiai dažniau pasitaiko gimusiems 23–26 sav. ir mažesniems nei 1000 gramų vaikučiams, kurie sirgo kvėpavimo sutrikimo sindromu ir jiems buvo taikytas dirbtinis kvėpavimas arba ilgalaikė CPAP terapija su papildomu deguonimi. Be būdingų kvėpavimo sutrikimo požymių – dažno ir apsunkinto kvėpavimo (kvėpuojant įtraukiami šonkauliai, juda nosies sparneliai, gali būti švokštimas), neretai būna širdies nepakankamumas, sutrikęs maisto virškinimas. Ir, žinoma, dėl šių priežasčių mažylis auga lėčiau. Plaučių veiklą dar labiau apsunkina, jei yra atviras arterinis latakas (AAL), kuris neišnešiotukams užanka vėliau. BPD sergantiems naujagimiams ilgą laiką papildomai skiriamas deguonis, kurio kiekis nuolat kontroliuojamas pagal hemoglobino įsotinimą kraujyje. Svarbu, kad deguonies nebūtų per daug, nes tai dar labiau gali pažeisti naujagimio plaučius arba jo akis. Kvėpavimo palaikymo priemonės ir papildomai skiriamo deguonies mažinama palaipsniui, kol naujagimis savarankiškai pradeda kvėpuoti kambario oru.

Bronchų ir plaučių displaziją lemia ne tik nesubrendę plaučiai, bet ir iš dalies kvėpavimo sutrikimo sindromo ir kitų neišnešioto naujagimio būklių gydymas (kvėpuojamoji terapija, į veną lašinami skysčiai, skiriamas deguonis ir kt.). Žinoma, kad mažiau „agresyvus“, tausojantis gydymas sumažina BPD išsivystymo tikimybę. Tačiau, jeigu plaučių lėtiniai pokyčiai progresuoja, efektyvaus šios ligos gydymo nėra. Gydoma kortikosteroidu deksametazonu, kuris trumpam gali pagerinti naujagimio plaučių būklę. Tačiau šis vaistas turi pašalinį poveikį, todėl negali būti skiriamas ilgesnį laiką. Gydymui gali būti naudojami šlapimą varantys (diuretikai), bronchus plečiantys, širdies darbą stiprinantys vaistai, tačiau jų poveikis yra daugiau simptominis. Šiems naujagimiams labai svarbus yra visavertis maitinimas.

Augant vaikui, auga ir atsinaujina plaučių audinys, todėl kvėpavimo funkcija paprastai gerėja. Tačiau per pirmuosius dvejus gyvenimo metus šiems mažyliams neretai kartojasi kvėpavimo takų ligos, ypač virusinės (pvz., respiracinis sincitinis virusas – RSV), juos dažnai tenka pakartotinai hospitalizuoti. Šiems vaikams rekomenduojama RSV vakcinacija prieš žiemos sezoną, kiti skiepai – pagal skiepų kalendorių.

Nors bronchų ir plaučių displazija gali lemti ilgesnį gydymą ir dažnesnes ligas pirmaisiais gyvenimo metais, dauguma vaikų laikui bėgant pasiekia gerą kvėpavimo funkciją. Kantri priežiūra, tinkama mityba ir nuoseklus stebėjimas padeda plaučiams subręsti ir stiprėti.