Kraujo išsiliejimas į smegenis

Kraujo išsiliejimas į smegenis yra viena dažniausių neurologinių būklių, pasitaikančių neišnešiotiems naujagimiams. Nors pats terminas skamba gąsdinančiai, daugeliu atvejų kraujosruvos būna lengvos ir nepalieka ilgalaikių pasekmių. Šiame skyriuje paaiškinama, kodėl jos atsiranda, kaip nustatomos ir ką reiškia skirtingi jų laipsniai.

Kraujo išsiliejimas į smegenis (intraskilvelinė kraujosruva, ISK)

Kraujo išsiliejimas į smegenų skilvelius (vadinamosios intraskilvelinės kraujosruvos – ISK) būdingas neišnešiotiems naujagimiams. Kuo labiau naujagimis neišnešiotas, tuo didesnė smegenų kraujosruvų rizika. Neišnešiotiems naujagimiams dažniausiai (iki 90 procentų) kraujosruvos atsiranda per pirmąsias 3 gyvenimo dienas. Priklausomai nuo naujagimio ligos pobūdžio ir bendros jo būklės smegenų kraujosruvos gali atsirasti net iki 3 savaičių amžiaus. Prie rizikos veiksnių priskiriamas mažesnis nei 32 savaičių gestacinis amžius, mažesnis nei 1500 gramų gimimo svoris, asfiksija gimdymo metu, infekcija, kvėpavimo sutrikimo sindromas, apnėja, nestabilus arterinis kraujo spaudimas, dirbtinis kvėpavimas, skausmingos procedūros (jei naujagimis tinkamai nenuskausminamas) ir pan. Tam gali turėti įtakos smegenų kraujotakos svyravimai, pačių kraujagyslių sienelių trapumas ir jų laidumo padidėjimas. Pavyzdžiui, esant deguonies trūkumui (asfiksija gimstant), nepakankamas trombocitų, nuo kurių priklauso kraujo krešėjimas, kiekis ir funkcija bei kt. Tiesą pasakius, iki šiol nėra vienareikšmio atsakymo, koks veiksnys yra svarbiausias, atsirandant kraujo išsiliejimui į smegenis.

Pastarųjų metų duomenys apie ypač mažo svorio naujagimius, sveriančius 500–1000 gramų, parodo, kad žymiai pagerėjo ne tik šių naujagimių išgyvenamumas, tačiau beveik 2 kartus sumažėjo sunkių kraujo išsiliejimų į smegenis. Be to, sukaupta patirtis sako, kad tik apie 2 proc. labai neišnešiotų naujagimių po buvusių kraujosruvų į smegenis išlieka ilgalaikis smegenų pažeidimas. Dauguma jų apsieina be rimtesnių pasekmių.

Nėra kraujo išsiliejimui į smegenis būdingų klinikinių simptomų. Tai gali būti lydima bendros būklės pablogėjimo, atsiradusių traukulių, naujagimio blyškumo (anemijos) ir pan. Diagnozę nustatyti padeda smegenų ultragarso tyrimas. Priklausomai nuo to, kiek kraujo išsiliejimas išplitęs, skiriami keli sunkumo laipsniai:

• pirmojo laipsnio kraujosruvos – nežymus pakraujavimas apie kraujagysles, kraujas į skilvelius neišplinta, pasekmių nelieka;
• antrojo laipsnio kraujosruvos – nedidelis kraujo kiekis smegenų skilveliuose, dėl kurio smegenų skilveliai neišsiplečia, dažniausiai išeitys geros;
• trečiojo laipsnio kraujosruvos – kai kraujas smegenų skilveliuose užima daugiau nei pusę jų tūrio. Kraujas, susimaišęs su smegenų skysčiu (likvoru) sudaro krešulius, kurie gali užkišti natūralias angas, pro kurias nuolat besigaminantis likvoras nubėga iš smegenų skilvelių. Tada, besikaupiant skilveliuose smegenų skysčiui, vystosi vadinamoji hidrocefalija (smegenų vandenė). Skilveliai, perpildyti smegenų skysčiu, vis didėja spausdami smegenis ir neleisdami joms normaliai augti ir vystytis. Norint sumažinti skysčio kiekį, skiriama šlapimą varančių vaistų (diuretikų), o sunkiausiais atvejais – chirurginiu būdu įkišamas į smegenų skilvelius kateteris, pro kurį likvoras gali laisvai nutekėti. Sumažėjus smegenų skilveliams, nebespaudžiamos smegenys gali toliau augti ir vystytis. Prie trečiojo laipsnio kraujosruvų išeitys gali būti įvairios;
• ketvirtojo laipsnio kraujosruvos – kai kraujas užpildo ne tik smegenų skilvelius, bet ir prasiveržia į kitas smegenų struktūras. Tai pati sunkiausia kraujo išsiliejimo į smegenis forma, kuri dažnai turi blogas išeitis.

Nors intraskilvelinių kraujosruvų ne visuomet pavyksta išvengti, tačiau tausojanti naujagimių priežiūra, tinkamas nuskausminimas, infekcijų profilaktika, tinkama kvėpuojamoji pagalba ir daug kitų svarbių žingsnių padeda žymiai sumažinti jų skaičių.

Šiuolaikinė naujagimių priežiūra leidžia intraskilvelines kraujosruvas vis dažniau atpažinti anksti ir sumažinti sunkias jų pasekmes. Dauguma neišnešiotų naujagimių, net patyrusių kraujo išsiliejimą į smegenis, auga ir vystosi be reikšmingų ilgalaikių neurologinių sutrikimų.