Ikona Ikona Ikona Ikona

Pagalbos linija

+370 612 03800

Neišnešiotuko priežiūra ligoninėje

Neišnešioto naujagimio priežiūra ligoninėje remiasi šiuolaikiniu požiūriu – daryti tik tai, kas būtina, ir kuo mažiau trikdyti natūralius vaiko vystymosi procesus. Tausojanti slauga, trumpesnis antibiotikų vartojimas ir tėvų buvimas šalia padeda mažyliui lengviau prisitaikyti prie aplinkos bei stiprėti.

Neišnešioto naujagimio priežiūra ligoninėje: pagrindiniai principai

Dar ne taip seniai buvo manoma, kad kuo daugiau gydomas vaikas, tuo jis greičiau pasveiks. Deja, tai ne visada pasiteisina. Reikia pripažinti, kad gamta yra protingesnė ir netgi galingesnė. Šiandien po įvairių stebėjimų ir tyrimų tapo aišku, kad veiksmingesni yra kiti dalykai. Dabar ligoninėse stengiamasi be reikalo nesikišti į natūralią eigą. „Kuo mažiau invazijų. Kitaip sakant, svarbu nesugadinti to, ką sukūrė gamta, – sako gydytojas doc. A. Liubšys ir priduria: – Žinoma, negalima suabsoliutinti. Būtina įvertinti tai, kad ankstyvas gimdymas neatitinka natūralių gamtos dėsnių. Profesionali medikų pagalba būtina. Tačiau, kad ir kokį taikytume gydymą, neturi būti pernelyg kišamasi į natūralius procesus.“ Mokslo įrodyta, kad taip pasiekiama geresnių rezultatų. Svarbu sužadinti vaiko organizmą, kad jis pats labiau stengtųsi. Kita mokslininkų įrodyta naujovė – kuo trumpiau vartoti antibiotikus.

Ypač daug dėmesio skiriama vaiko slaugai. Visada stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, kokias kūdikis turėjo būdamas mamos įsčiose. Svarbiausia, tėvai turėtų nepamiršti, kad naujagimis gimė šeimoje ir priklauso šeimai. Gydytojų komanda – reikšmingas, tačiau tik tarpinis pagalbininkas. Jie stengiasi padėti vaikui savo žiniomis ir įgytais gebėjimais. O tėvai yra pirmieji ir patys svarbiausi žmonės mažylio gyvenime. Tai jų vaikas, todėl atsakomybė, globa bei rūpestis priklauso nuo jų. Tėvų vaidmuo toks svarbus ir įvairiapusis, kad – galbūt nuskambės neįprastai, – tačiau viena iš vaikui skausmą mažinamų priemonių yra mama ir tėtis. Todėl tėvai kviečiami į procedūras, ypač, kai jos nemalonios, kai atliekami tyrimai, imamas kraujas ar pan. Pajutęs šalia artimuosius kūdikis nurimsta ir skausmas greičiau praeina.

„Kartais mane apleisdavo viltis. Sunkiausia būdavo žiūrėti į savo mažylį. Vienas tokiame dideliame inkubatoriuje, subadytas, paskendęs tarp vamzdelių ir laidelių… Šalia jo padėtas 5 ml švirkštas atrodė milžiniškas. Vaikelio odelė buvo tokia plonytė, kad švietė kiekviena gyslelė ar kapiliaras, o ant priklijuoto pleistro jį nuimant likdavo odos gabalėlių ir tose kūnelio vietose atsirasdavo žaizdų. Išeidavau iš reanimacijos pati nebežinodama, ko noriu. Tada meldžiau Dievo: arba pasiimk jį tuojau pat ir nutrauk jo kančias, arba palik jį mums ir padėk jam kabintis į gyvenimą. Turbūt mano maldos buvo išgirstos, nes Antanėlio padėtis stabilizavosi. Diena po dienos skaičiavome kiekvieną priaugtą gramą, tikimybė išgyventi didėjo. Juk dabar procentinė tikimybė jau buvo ne 0 % , bet 10 %, 20 %, 30 %, 50 % ir t. t. Mums pranešė, kad sūnelis bus perkeltas į Santaros klinikų reanimacijos skyrių, tad sustiprėjo viltis, jog viskas bus gerai. Tačiau ir ten išgyvenau nerimastingą laukimą, mačiau pasiaukojamą gydytojų darbą ir rūpestį. O Antanėlis augo. Augo ir stiprėjo. Ir mudu su vyru buvome šalia. Į Santariškių ligoninę važinėjome kaip į darbą. Stengėmės, kad mūsų sūnelis jaustų, jog esame šalia ir galvojame apie jį, kad mylime jį ir norime būti kartu“, –pasakojo 24 savaitę gimusio Antanėlio mama.

Tausojantis požiūris į neišnešioto naujagimio priežiūrą ir aktyvus tėvų dalyvavimas tampa neatsiejama gydymo dalimi. Supratimas, kodėl taikomi tam tikri sprendimai, padeda šeimai jaustis saugiau ir ramiau viso buvimo ligoninėje metu.