Tai įdomu. 1878 metais prancūzų akušeris Stefanas Tarnje paprašė zoologijos sodo prižiūrėtojo sukonstruoti dėžę, kurioje būtų galima paguldyti neišnešiotus kūdikius. Dėžės techniniai duomenys turėjo būti tokie patys kaip ir inkubatoriaus viščiukams, t. y. šildoma. 1880 metais S. Tarnje kolega Pjera Budinas, kurį daugelis laiko neonatologijos pradininku, pirmą kartą panaudojo šildomą dėžę. Jau tada gydytojas įžvelgė, kad neišnešioti naujagimiai susiduria su trimis pagrindinėmis problemomis: negali patys kontroliuoti kūno temperatūros, negali patys maitintis ir turi daug didesnį polinkį sirgti, ypač infekcinėmis ligomis.
Tad tuo metu imtasi naujų pažangių neišnešiotų naujagimių gyvybės išsaugojimo būdų. Iš pradžių vaikučiai buvo maitinami šaukšteliu, paskui – per zondą. Dėžėse, kurie jie gulėdavo, nuolat buvo palaikoma šiltesnė temperatūra. Kad neužsikrėstų kokia liga, neišnešioti mažyliai buvo atskiriami nuo kitų vaikų. O siekiant, kad mama galėtų bendrauti su vaiku, dėžėje būdavo įmontuojamas stiklinis langas.