„Kai pirmą kartą Antanėlį paguldė man ant krūtinės, sunku aprašyti, kas dėjosi mano širdyje. Mažytis, lengvas, švelnus, šiltas ir toks brangus žmogeliukas ramiai miegojo, klausydamasis mano širdies plakimo. Kai atėjo vyro eilė paimti sūnų, jo veide spindėjo tokia nuoširdi laimė, kad neįmanoma buvo sulaikyti ašarų. Jis švelniai, kaip patį trapiausią ir brangiausią žmogų glaudė sūnelį prie krūtinės ir šypsojosi“, – prisiminimais dalijosi 24 savaitę gimusio Antano mama.