Muzikos terapija

Intensyviosios terapijos skyriuje garsų yra daug, tačiau ne visi jie kūdikiui palankūs. Muzikos terapija veikia kitaip: ji padeda „sutvarkyti“ aplinkos triukšmą, įneša ritmą ir nuspėjamumą. Neretai būtent mamos balsas – žinomas dar iš nėštumo – tampa saugiausiu orientyru mažyliui, kuris per anksti pateko į ryškų ir triukšmingą pasaulį.

Mūsų seneliai visus darbus nudirbdavo dainuodami sutartines, mūsų tėvai užplėšdavo dainą per susibūrimus, šventes ir vakarėlius. Šių dienų tėveliai viešai dainuoti nedrįsta. Nemadinga. O psichologai, kaip susitarę, tvirtina, kad dainuojanti mama ar tėtis – didelis džiaugsmas vaikų ausytėms, nes mažyliai girdi pakilų ir švelnų tėvų balsą ir jaučia sklindančias geras emocijas. Be to, dainuojantis žmogus gali būti liūdnas, gali būti linksmas, bet niekada suirzęs.

Mokslininkai jau įrodė stebuklingą gydantį muzikos poveikį. Melodijos garsas pritildo pasaulio triukšmą ir tarytum nuslopina tvyrančia įtampą. Klausantis muzikos sulėtėja širdies ritmas, nurimstama.

Apie muzikos terapiją kalbamės su gydytoja neonatologe dr. Rasa Garunkštiene, kuri apsigynė disertaciją tema „Muzikos terapijos poveikis neišnešiotų naujagimių širdies susitraukimų dažniui, kraujo įsotinimui deguonimi, elgsenai ir tolesnei raidai“.

Mokslinis tyrimas

2008–2009 m. Vilniaus ir Kauno klinikose buvo atliktas tyrimas, kaip muzika veikia neišnešiotus naujagimius. Buvo tiriami 35 labai mažo svorio (apie 1 200 g) mažyliai, gimę iki 32 savaitės.

Kiekvienas naujagimis buvo stebimas tris dienas iš eilės po 20 minučių. Pirmąją dieną lopšines dainavo muzikos terapeutė. Antrąją buvo leidžiamas tų pačių lopšinių įrašas. O trečią dieną – jokios muzikos. Visas tris dienas naujagimiai buvo filmuojami ir kas penkias minutes fiksuojamos jų gyvybinės funkcijos: širdies susitraukimų dažnis, deguonies kiekis kraujyje.

Vėliau peržiūrėjus įrašus buvo įvertintas kiekvieno anksčiau laiko gimusiojo elgesys, aparatūros užfiksuoti rodmenys. Rezultatai buvo akivaizdūs – muzikos terapija veikia teigiamai.

Beje, gyvai niūniuojamos lopšinės teikė daugiau naudos. Turbūt todėl, kad muzikos terapeutė lopšinę dainavo žiūrėdama į vaikelį, tad iškart galėjo matyti, kaip šis reaguoja. Tada lengviau nuspręsti, kaip dainuoti – garsiau, tyliau, lėčiau. Tad galima daryti išvadą, kad naujagimiams labiau patinka gyvo garso ir individualūs „koncertai“.

Pirmosios dainos – lopšinės

Atliekant tyrimą pirmenybė teikta lopšinėms, nes jos monotoniškesnės nei kitos dainos ir greičiau nuramina. Pasak dr. R. Garunkštienės, gydytojai stengėsi, kad naujagimiai nepervargtų, nes juos ir taip trikdo įvairūs garsai, pojūčiai, negalavimai. O muzika – juk papildomas triukšmas.

Tačiau nustatyta, kad žmogaus atliekamų lopšinių tempas atitinka dainuojančio širdies ritmą. Todėl vaikui geriausia, kai lopšinę niūniuoja mama. Juk mažylis jau yra girdėję jos balsą dar įsčiose. Ir šio balso poveikis – nuostabus, mažylį veikia raminamai. Kartu mamos balsas stimuliuoja vaiko jutimines sistemas – lytėjimą, klausą ir regą. Gimdoje šie pojūčiai vystosi natūraliai. Todėl anksčiau laiko gimusiam vaikui būtina girdėti mamos balsą. Juk vos gimęs naujagimis patenka į sudėtingą aplinką, kuri veikia jo jutiminį vystymąsi: mažylis per anksti susiduria su šviesa, garsais, patiria skausmą.

Kūdikis tiesiog ,,išplaukia“ iš reanimacijos

Gydytoja dr. R. Garunkštienė pripažįsta, kad atlikto tyrimo rezultatai ją nustebino. Gana akivaizdus muzikos poveikis naujagimiams pakeitė jos požiūrį į slaugą. „Kai matai, kad išgirdęs melodiją naujagimis suklūsta ir prie jo prijungtos aparatūros rodmenys ima normalizuotis, apima geras jausmas – muzika veikia, – pasakoja gydytoja. – Tada supranti, kokią gydomąją galią turi garsai. Nors jau anksčiau pastebėjome, kad girdėdamas mamos niūniavimą vaikutis ima sparčiau sveikti. Tad jis tarsi „išplaukia“ iš reanimacijos. Todėl skatiname mamas kalbėti, dainuoti kuo dažniau.“

O kaip su tėčio balsu? Būdamas mamos įsčiose vaikas girdi ir tėvo balsą, todėl į tai taip pat vertėtų atsižvelgti. Tai įrodė kitas tyrimas, kai mamos ir tėčiai buvo skatinami mažyliams nuolat (kai nemiega) dainuoti, kalbėti. Rezultatai nudžiugino – sustiprėję ir ūgtelėję mažyliai iki 36 savaitės buvo „komunikabilesni“ – dažniau stengėsi ir patys „kalbėti“.

Galimas net klasikinis rokas

Pirmąkart muzikos terapija neišnešiotiems naujagimiams imta taikyti dar 1975 metais JAV. Vėliau ji pasiekė Europą. Šiandien jau daugelyje ligoninių su įvairaus amžiaus ir būklės pacientais dirba muzikos terapeutai. Ši praktika taikoma ir Lietuvoje. Universitete jau galima įgyti muzikos terapeuto specialybę. Muzikos terapeutas ligoniui parenka tinkamą muziką ir ją atlieka pritariant instrumentams. „Šveicarijoje esu mačiusi, kai muzikos terapeutė porą savaičių lanko neišnešiotus naujagimius ir jų tėvelius, – pasakoja neonatologė. – Kartu atsineša tėvų pasirinktą muzikos instrumentą – gitarą, kankles, metalofoną… Mama uždeda ranką ant vaikelio ir ima niūniuoti, o specialistas pritaria instrumentu.“

Gali skambėti įvairi muzika. Pavyzdžiui, vaikiškos dainelės kūdikį stimuliuoja, jis tampa aktyvesnis. Vaikų balsai skardesni, aukštesni, todėl gležnam kūdikėliui nelabai tinkami. Tačiau, vos sustiprėjęs ir truputį ūgtelėjęs mažylis, sakykime, jau nuo 32 savaitės, ima toleruoti įvairesnes melodijas. Didesniems ir jau sustiprėjusiems kūdikiams siūloma paklausyti V. A. Mocarto melodijų arba gamtos garsų. O kaip su populiariąja, sunkiąja roko muzika? Pasak gydytojos, tokia muzika tikrai nenuramins, nebent būtų specialiai pritaikyta. Tačiau, jei mama nėštumo metu daug klausėsi sunkiosios muzikos, tai gali palankiai nuteikti ir vaikelį.

Kada geriausia niūniuoti lopšinę?

Kelis kartus per dieną, ypač tada, kai vaikui daromos skausmingos procedūros. Įrodyta, mamos balsas sumažina stresą, kartu ir skausmą. Jei mamos nėra šalia, gali būti paleidžiamas jos balso įrašas. Įrašas gali būti paleidžiamas penkis kartus per dieną po procedūrų, pavalgius. Tada mažylis greičiau nurimsta ir užmiega. Įrašas – nebūtinai lopšinės. Gali būti pasakos, laiškai, palinkėjimai. Kartais įrašomas abiejų tėvų pokalbis ar bendra daina. Dainos ar skaitomos knygos turinys nėra svarbus. Svarbiausia, kad vaikelis girdėtų ramų mamos balsą. Įrašo trukmė – apie 15 min. Bet visada geriau, kai tėvai yra šalia ir patys kalbina mažylį.

Ar šiais laikais mamos moka lopšinių? „Įrašus visada perklausau ir patikrinu su specialia programa, – atvirauja gydytoja R. Garunkštienė. – Nes svarbu tinkamas tolygus tembras. Džiugu, kai mamos moka daug gražių lopšinių. Žinoma, iš pradžių jaučiasi nedrąsiai. Todėl prašome įrašą padaryti namie.“ Įrašus galima leisti apie 40 decibelų (dB) garsumu. Palyginimui: 35 dB – žmonių šnabždesys, 40 dB – negarsi kalba, 50 dB – įprasta kalba.

Muzikos jėga:

• Klausydamasis muzikos vaikelis mažiau jaučia skausmą, po skausmingų procedūrų greičiau nurimsta.
• Muzika atpalaiduoja, naujagimis būna ramesnis, geriau miega.
• Muzika gerina naujagimio širdies darbą, rečiau pasitaiko kvėpavimo sustojimų (apnėjų).
• Klausant muzikos tausojamos vaikelio jėgos ir jis greičiau sustiprėja.
• Greičiau auga naujagimio svoris. Sustiprėja čiulpimo refleksas, geriau įsisavinamas maistas.
• Muzika ne tik padeda sustiprinti tarpusavio ryšį, bet ir mažina mamos nerimą, ji būna pakilesnės nuotaikos ir net ilgiau žindo.

Muzikos terapijos stiprybė – paprastume: nereikia specialių instrumentų ar „teisingo balso“. Svarbiausia – ramus tembras, lėtas tempas ir mažyliui pažįstamas žmogus. Kartais užtenka kelių minučių lopšinės prieš procedūrą ar po jos, kad kūdikis greičiau nurimtų ir stabiliau užmigtų.

Tėvams muzika taip pat padeda: ji sukuria mažą ritualą, kuris grąžina kontrolės jausmą. Kai ligoninės dienos panašios viena į kitą, daina ar įrašytas palinkėjimas tampa tiltu tarp šeimos namų ir inkubatoriaus. O mažyliui tai – dar vienas švelnus signalas: „tu nesi vienas“.