Mamos svajos ir prieraišioji tėvystė

Prieraišumas tarp mamos ir vaiko gimsta ne vien per fizinį artumą. Jis formuojasi per buvimą, jausmą, vidinį nusiteikimą ir nuolatinį bandymą atliepti mažylio poreikius net ir tada, kai aplinkybės nėra idealios. Priešlaikinis gimdymas dažnai atima dalį laukimo, ramybės ir pasiruošimo, tačiau neatima svarbiausio – gebėjimo kurti ryšį. Šiame skyriuje kalbama apie tai, kaip gimsta mamos ir kūdikio santykis, net kai pradžia buvo netikėta, sudėtinga ir paženklinta atstumo.

Šiandien daug kalbama apie prieraišią tėvystę ir jos naudą būsimiems santykiams šeimoje. O kaip su anksčiau gimusiais vaikais? Kaip užmegzti glaudų vaiko ir mamos ryšį, jei gimusį mažylį galima matyti tik per stiklą? Apie mamos ir vaiko pirmuosius santykius įžvalgomis dalijasi psichiatras profesorius Eugenijus Laurinaitis.

Pasiruošimas būti mama – neišgyventas laikas

Jei moteris žino, kad gali gimdyti anksčiau, pavyzdžiui, laukiasi dvynių, jai gresia persileidimas ar yra kitų sveikatos bėdų, turi laiko tam pasiruošti. Ir vis tik priešlaikinis gimdymas visada prasideda ,,ne laiku“, ,,ne vietoje“ ir labiau primena chaosą, kupiną baimės, skausmo, nežinios. Todėl natūralu, kad moteris po gimdymo jaučiasi sutrikusi, neturi susiruošusi reikiamų daiktų tiek į ligoninę, tiek naujagimio kraitelio, ką jau kalbėti apie jausmus ir psichologinę būklę. Vienas ar keli paskutiniai ramaus laukimo mėnesiai tarsi kažkur dingsta. Šis laikas lieka neišgyventas ir pakibęs tarsi ore. Ar tai gali daryti įtaką būsimiems mažylio ir mamos santykiams? Kad galėtume tai išsiaiškinti, prisiminkime kūdikio laukimo laiką ir pabandykime suvokti, kaip ir kada psichologiškai tampama mama.

Mistinė svajų būsena

Pasak profesoriaus Eugenijaus Laurinaičio, kiekviena mergaitė, vėliau moteris, laukdama vaikelio, patiria mistinę – svajų būseną. Tai ypatinga ramybės būsena, kurią aprašė pasaulyje pripažintas britų psichiatras, psichoanalitikas ir pediatras Donaldas Winnicottas, – kai įvairūs vaizdiniai, mintys, garsai, idėjos ateina į galvą be jokio specifinio tikslo ir pastangų. Gali pasirodyti, kad moteris nieko neveikia, tiesiog paskendusi mintyse, tarytum atsijungia nuo pasaulio. Iš tiesų vyksta labai svarbūs pokyčiai – pasiruošiama visiškai naujai būsenai – tapsmui motina. Pirmą kartą besilaukianti moteris patirties tapti mama neturi. To negalima išmokti iš pavyzdžio (savo mamos). Buvimas mama – nėra tik mokėjimas elgtis su kūdikiu. Tai daug gilesni ir svarbesni procesai – tai gebėjimas atlikti tam tikrus veiksmus, kad kūdikis išgyventų žmonių pasaulyje, išmoktų jausti ir suprasti kitus žmones. Būsima motina savo svajų laikotarpiu tarytum susikuria mechanizmą, išmoksta saugiai atspindėti kūdikiui jo būsenas. Todėl neišnešiotuko mama, kaip ir visos kitos, šią patirtį jau turi.

Mamos ir kūdikio diada

Mūsų minėta svajų būsena užtikrina instinktyvų mamiškumą. Tai vyksta savaime, natūraliai. Šis moters tapsmas mama – gamtos kūryba, kai moteris išmoksta besąlygiškai priimti kūdikį tokį, koks jis būtų. Vaikelis, gimęs anksčiau laiko, iki tam tikro amžiaus nesuvokia savęs kaip visumos. Jį valdo atsitiktiniai įspūdžiai ir pojūčiai. Tik mama per pirmuosius gyvenimo mėnesius gali sutvarkyti šį chaosą. Vaikutis, jausdamas mamos rūpestį, reakcijas į jį, ima suvokti save, užsimezga kažkas, kas vadinama ,,aš“. Būnant kuo daugiau šalia vaikelio ima natūraliai formuotis santykiai, taip mažylis atranda kitą pasaulį – tai, kas yra ,,ne aš“. Dar 1930 m. D. Winnicottas apie mamos ir vaiko ryšį yra pasakęs: ,,Aš nepažįstu tokio reiškinio kaip kūdikis, tik žinau kūdikio ir motinos diadą.“ Paskui šį teiginį jis papildė, kad yra kūdikio, motinos ir tėvo triada. Psichoanalitikas aiškiai suprato, kad net mažiausiam naujagimiui, kuris tarsi visiškai nesuvokia aplinkos, ypač svarbus ryšys su mama. O motinai, kad jaustųsi gerai su kūdikiu, labai svarbus santykis su vyru, žmogumi, kuris bet kokiomis aplinkybėms ją palaiko ir saugo.

Santykius reikia kurti bet kokiomis aplinkybėmis

Būtina pripažinti, kad mamos ar tėčio ir vaikelio prieraišumui formuotis nėra paprasta, kai esi ligoninėje. Juk ne visada gali priglausti, paglostyti coliuką ar coliukę, aplink daug žmonių, glumina ligoninės ritmas. Pasak specialistų, santykius su vaiku reikia kurti (būti šalia) bet kokiomis aplinkybėmis. Juo labiau kad tėvų ir naujagimio ryšys pirmiausia paremtas saugumo jausmu. Neišnešiotukas turi jausti ir suprasti, kad prireikus mama ar tėtis visada šalia ir padės išgyventi sudėtingiausias akimirkas. Tiesa ir tai, kad naujagimiai ypač jautriai reaguoja, jei artimieji sunerimę. Todėl būtina rasti jėgų nusiraminti, įveikti baimes, tikėti, kad viskas klostysis palankiai. (Vienos pasakos herojė pelytė Zita sakė: „Kaip pagalvosi, taip ir bus.“ – aut. past.)

„Kol yra apribojimų – negalima vaikučio paimti ant rankų, maitinti krūtimi, keisti sauskelnes, – reikėtų daryti viską, kas galima“, – pataria ligoninėje dirbantys specialistai. O tai, pasak jų, nėra taip mažai. Tai ne tik niūniavimas ar šnekėjimas kūdikiui. Tėvai turėtų stengtis kiek galima anksčiau pradėti rūpintis mažyliu patys. Kai gydytojai leidžia: keisti sauskelnes, maitinti, maudyti. Dažniausiai mama ar tėtis intuityviai įsitraukia į mažylio slaugą. Net jei vaikas reanimacijoje maitinamas per zondą, ji neprašyta prilaiko švirkštą, iš kurio vaikelis maitinamas, arba tiesiog būna šalia. Juk šiuo metu mažylis gauna naują patirtį – jo skrandukas pripildomas pieno – atsiranda malonus sotumo jausmas. Kai mažylis sustiprėja ir perkeliamas į bendrąją palatą, beveik visą jo slaugą perima tėvai. Jie išmoksta reaguoti į kiekvieną vaikučio siunčiamą ženklą. Gana greitai pradeda suprasti, kada išalksta, kada skauda. Tai irgi svarbi patirtis tarpusavio ryšiui stiprinti.

Kūdikis trokšta ryšio

,,Žmonija išgyvena tik todėl, kad nuo pat gimimo yra užprogramuota ryšiui, – teigia profesorius E. Laurinaitis. – Evoliucijos per tūkstančius metų suformuotas ryšys yra pati svarbiausia sąlyga. Daugelis įsivaizduoja, kad naujagimio poreikiai – tai maistas, šiluma, švara. Iš tikrųjų yra kiek kitaip: kūdikiui gyvybiškai reikia ir ryšio su artimu žmogumi.“ Abipusis bendrumas tiek pat svarbus ir mamai, ir kūdikiui. Mokslininkams padarius vaizdo įrašus ir juos žiūrint sulėtintai pastebėta, kad kūdikis nuolat stebi mamą. Jis tai daro akių kampučiais, veiksmas trunka 0,25 sekundės. Plika akimi to neįmanoma pamatyti. Įdomu tai, kad mažutis ima skleisti garsus – niurnėti, judėti, verkti, vos pajutęs, kad mama yra šalia. Visa tai rodo, kokie sudėtingi gamtos sukurti mechanizmai. Mamos kvapas, prisilietimas prie odos, pieno skonis – vaikui tai didžiulis informacijos laukas. Pirmieji garsai, kuriuos išgirsta keturių mėnesių vaisius, yra mamos širdies ritmas, jos peristaltika, tik vėliau balsas. Kai vaikelis vėl išgirsta mamytės širdies ritmą (kengūravimo metu), jį atpažįsta ir nusiramina.

Ryšys tarp mamos ir vaiko nėra trapus dalykas, kuris sugriūva dėl netikėtos pradžios ar sudėtingų aplinkybių. Jis gimsta iš nuolatinio buvimo šalia – kartais fiziškai, kartais tik žvilgsniu, balsu ar mintimi. Net ir tada, kai mažylį skiria stiklas, mamos vidinė būsena, jos ramybė, kvapas ir balsas jau kuria saugumo jausmą. Prieraišumas auga ne per tobulumą, o per tikrumą – per pastangas būti, jausti ir išlikti ryšyje. Ir būtent to šiam mažam žmogui labiausiai reikia.