Vaiko Raidos „Atviri Langai“ Ir Tėvų Vaidmuo

Vaiko raida turi savo „langus“ – laikotarpius, kai tam tikri įgūdžiai formuojasi lengviausiai. Jei šis metas praleidžiamas, pasivyti gali būti sudėtingiau. Šiame straipsnyje – apie laiko svarbą, tėvų atsakomybę ir aplinkos įtaką raidai.

„Atviri langai“

Siekiant įrodyti, kokia svarbi yra ankstyva diagnostika ir neatidėliotinas ydų šalinimas, atlikti bandymai su gyvūnais. 2–4 gyvenimo savaitę kačiukui buvo sugipsuota sveika koja. Vėliau, nuėmus gipsą (nors koja buvo sveika prieš tai ir po to), katinas negalėjo vaikščioti, nes nesusiformavo pusiausvyros mechanizmai. Jie užsnūdo dėl to, kad smegenys laiku negavo informacijos iš visų keturių galūnių. Gamta taip surikiavusi, kad kiekvienas įgūdis turi savo laiką. Gydytojai juos vadina „atvirais langais“. Jei laiką praleisime, langas užsidarys. Smegenyse nuo pat gimimo gaminasi daug neuronų. Ryšiai tarp jų susiformuoja tada, kai yra stimuliacija iš išorės. Kitaip, atsakingi neuronai neaktyvinami sunyksta. Tarytum dirbtų skrupulingas skulptorius, paliekantis tik tai, ko žmogui reikia ir kuo jis tuo metu naudojasi. Beje, yra žinoma, kad iki šešerių metų susiformuoja žmogaus eisena. Jei iki šio amžiaus neskatinsime ir nemokysime, teisingų žingsnių vaikas taip ir neišmoks.

Rankų judesių kalendorius

Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikio rankų judesiai sparčiai tobulėja – nuo refleksinio suėmimo iki tikslaus smulkių daiktų paėmimo. Štai kaip dažniausiai vystosi pagrindiniai įgūdžiai (vertinant pagal koreguotą amžių):

Maždaug 1 mėnesio kūdikis jau gali trumpai išlaikyti jam į ranką įdėtą barškutį.

Apie 3 mėnesį kumštis dažniausiai būna atgniaužtas, kūdikis pradeda aktyviau domėtis savo rankomis. Tuo pačiu laikotarpiu (3–4 mėn.) jis ima siekti daiktų, o rankos vis dažniau susitinka kūno vidurio linijoje – tai svarbus koordinacijos etapas.

Apie 5 mėnesį kūdikis pradeda perimti žaislą iš vienos rankos į kitą. Tarp 5–6 mėnesių jis jau gali suimti kaladėlę ar kitą vidutinio dydžio daiktą.

Sulaukęs 6–7 mėnesių, mažylis geba suimti smulkesnius daiktus, pavyzdžiui, trupinį, tačiau griebimas dar būna šiurkštus – naudojama visa plaštaka.

Maždaug 7–8 mėnesiais pincetinis (nykščio ir smiliaus) suėmimas dar nebūna pilnai susiformavęs, tačiau judesiai tampa vis tikslesni.

Apie 10 mėnesį dažniausiai jau susiformuoja pincetinis judesys – kūdikis gali tiksliai paimti labai mažus daiktus nykščiu ir smiliumi.

Sulaukęs 12 mėnesių, vaikas paprastai jau geba sąmoningai atiduoti rankoje turimą daiktą suaugusiajam.

Savarankiškumas – kaip sąlyga

Dar ne taip seniai buvo manoma, kad už vaiko sveikatą atsakingi tik gydytojai. Netiesa. Pirmiausia – tėvai. Gydytojas gali diagnozuoti ligą, skirti gydymą, vaistus. Tačiau priežiūra yra tėvų rankose. Ypač pasakytina apie raidos sutrikimus. Juk gydytojas nemokys vaiko pakelti šaukštą, susišukuoti, užsirišti batukus. Nepamirškite, kad ir pirmuosius žodžius mažylį turi išmokyti ne žmonės iš šalies, o mama.

Praeitame šimtmetyje Australijoje buvo vykdyta programa, kuri stebėjo, kiek gali būti efektyvi vaikams suteikiama pagalba namuose. Pasirinkti mažyliai – nuo 6 mėn. amžiaus su diagnozuotu cerebriniu paralyžiumi. Vienai daliai vaikų pagalba pagal numatytą planą buvo teikiama raidos centre, kitai – namuose teikė specialistų apmokyti tėvai. Raidos centre su kiekvienu mažyliu per mėnesį buvo dirbama po 14 valandų, namuose vidutiniškai – po 26 valandas. Pastarųjų rezultatai džiugino labiau. Kai tėvai žino ir jaučia, kad gali padėti vaikui, tai daro iš širdies – negailėdami jėgų ir laiko. Ir tai visada labai naudinga mažyliui.

Tačiau būtina įspėti apie kraštutinumus, kai pačios mamos stengiasi viską daryti už vaiką: maitina šaukšteliu, aprengia, nurengia, sutvarko žaislus ir t. t. iki paauglystės. Tai žalinga. Būtina leisti mažyliui bandyti pačiam, galbūt suklysti, bet bandyti ir vėl iš naujo, kol pavyksta. Tik taip lavėja visos organizmo funkcinės sistemos. Medicinoje yra toks terminas „išmoktas bejėgiškumas“ – tai pasakytina apie itin uolių mamų mažylius. Jei vaikutis gimė su kokia nors rizika ar problema, mama jį saugo tarytum stiklinį kiaušinį. Blogiausia, kad toks vaikas pripranta ir pats nesistengia. Jis išmoksta būti aptarnaujamu. Ir visa tai sukuria eilę kitų nepageidaujamų reiškinių: mažylis tampa uždaresnis, nenori bendrauti su kitais vaikais, nes jį erzina bejėgiškumas, nevyksta socializacija ir t. t. O pati mama irgi kenčia, nes nesąmoningai save įkalina vaiko negalioje.

Hiperaktyvumas – ankstyvieji ženklai ir ekranų pavojus

Ankstyvajame amžiuje lengviausia pražiūrėti vaiko hiperaktyvumą. Juk ir tėvai neatkreipia dėmesio – vaikas judrus, vadinamas gyvuoju sidabru, kas čia bloga? Tik vėliau, dažniausiai mokykloje, ima aiškėti, kad atžala negali susikaupti, sutelkti dėmesio. Tačiau ir tada tėvai to dar nesureikšmina, juk anksčiau gimusiam vaikui visada stengiamasi labiau padėti ir daugiau toleruoti. Todėl pasitelkiama kantrybė tikintis, kad atžalai augant viskas susitvarkys savaime. Ne visai taip. Hiperaktyvumas – nelengvas išbandymas ir pačiam mažyliui, todėl reikėtų jį diagnozuoti anksčiau ir gydyti.

Pirmieji hiperaktyvumo ženklai: jei mažylis būdamas metų dvejų negali ilgiau sutelkti dėmesio prie vieno žaidimo. Pradeda žaisti ir staiga viską metęs bėga prie kito, prie trečio. Beje, to negalima painioti su tvarkos nebuvimu. Jei mažylis nemokomas padėti žaislų į vietą, tai jis to ir nedarys (galbūt visada tvarko mama ar auklė). Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybes, kai vaikas, pavyzdžiui, pasodinamas valgyti. Tada prasideda: vienas šaukštas į burną, du nusisukimai į langą, šaukštas į burną, o jis lipa iš kėdės, muistosi, nes jam jau nuobodu… Stebėkite, kaip vaikas susitelkia bet kuriai jį dominamai veiklai. Ar gali ramiai žaisti su konstruktoriumi, stebėti gyvūnus, vartyti knygą, domėtis tėvų veikla namuose ir pan. O kaip su televizoriumi? Juk stebuklingoji dėžutė nesunkiai pritraukia net pačių didžiausių nenuoramų dėmesį. Pasak specialistės, jei dėmesio sutrikimas yra gilus, gali būti, kad vaikas nesugebės žiūrėti ir filmo: „Mano įsitikinimu, kompiuteriai ir televizorius pirmuosius dvejus trejus gyvenimo metus neturėtų būti šalia vaiko. Esu turėjusi pacientą, kuris pirmuosius žodžius tarė anglų kalba. Tėvai sunerimo, kodėl nešneka lietuviškai. Pasirodo, mažylis laisvalaikį leisdavo su planšete. Kai tėvų paklausėme, ar skaito knygutes, šie atsakė, kad vaikui tai neįdomu. Kaip taip gali būti? Mažam vaikui neįdomu sėdėti ant mamos kelių, prisiglausti prie jos ir vartyti knygą? Tėvų abejingumas stebina. Jei buvimas šalia tėvų ir veikla su jais tikrai neįdomi mažam vaikui, tada turėtume jam įtarti sunkią protinę negalią,“ – argumentuoja gydytoja A. Prasauskienė.

Praturtinta aplinka

Tėvai turi suprasti, kad augina kitokį vaiką, ir jo vaikystė bus kitokia. Mažyliui reikės daugiau dėmesio, supratimo, pagalbos, daugiau galimybių mokytis ir pažinti. Esant raidos sutrikimams, vaikutį turėtų supti praturtinta aplinka. Tai reiškia – daug meilės, dėmesio, įvairių žaislų bei kasdienio bendravimo, kas labiausiai ir stimuliuoja vaiko raidą.

Pagrindiniai kalbos ir kalbėjimo raidos etapai

Kalbos raida vyksta palaipsniui – nuo pirmųjų garsų ir pavienių žodžių iki rišlių sakinių. Nors kiekvienas vaikas vystosi individualiai, tam tikri amžiaus tarpsniai padeda orientuotis, ar kalbėjimo įgūdžiai formuojasi sklandžiai.

1 metų taria pavienius žodžius, jį supranta 25 proc. svetimų žmonių (ne tėvų);
2 metų kalboje nevartoja dviejų žodžių junginių, yra suprantamas 50 proc. svetimų žmonių;
3 metų į sakinius jungia tris žodžius, yra suprantamas 75 proc. nepažįstamųjų;
4 m. kalba 4 žodžių sakiniais, kalbą supranta visi nepažįstamieji.

Pagrindinių judesių raidos įgūdžių atsiradimo kalendorius

Gulėdamas ant pilvo:

1 mėn. – kelia galvą.
2 mėn. – kelia krūtinę.
3 mėn. – pasikelia remdamasis dilbiais.
4 mėn. – pasikelia remdamasis plaštakomis.

Vartymasis:

3–5 mėn. – vartosi nuo pilvo ant nugaros.
3–5 mėn. – vartosi nuo nugaros ant pilvo.

Sėdėjimas:

5 mėn. – sėdi pasiremdamas ranka.
7 mėn. – sėdi nesiremdamas.
8 mėn. – pats atsisėda.

Vaikščiojimas:

8–9 mėn. – atsistoja padedamas.
9–10 mėn. – stovi pasilaikydamas.
10 mėn. – eina prilaikomas už abiejų rankų.
11 mėn. – eina prilaikomas už vienos rankos.
12 mėn. – vaikšto savarankiškai.

Tolimesnė judesių raida:

15 mėn. – bėga (nerangiai).
21 mėn. – lipa laiptais į viršų (pasitelkdamas ranktūrį).
24 mėn. – šokinėja vietoje abiem kojomis.
30 mėn. – mina triratį.
36 mėn. – lipa laiptais žemyn (nepristatydamas kojos ant to paties laiptelio).

Vaiko raida nėra vien tik medicinos klausimas – tai kasdieniai veiksmai namuose. Kai tėvai leidžia bandyti, klysti ir augti, smegenys gauna tai, ko joms reikia. Tinkamas laikas, tinkama aplinka ir nuoseklus dalyvavimas kuria ilgalaikį rezultatą.

Raidos „atviri langai“, savarankiškumas ir aplinkos svarba