Toliau sekė varginančios nežinomybės valandos, dienos, savaitės. Praėjo pirmas mėnuo, antras. ,,Kas porą valandų lankant vaiką ir nešant tą lašelį mamos pieno, prie reanimacijos durų stodavo širdis, – pasakoja mama Sandra. – Visada persižegnodavau, nes labai bijodavau Skaistės nerasti“. Gydytojai nieko nežadėjo – mažylės būklė buvo itin sunki: įtartas diabetas, pažeisti plaučiai, tokiam mažam vaikučiui buvo sudėtinga net medicininę įrangą pritaikyti.
Skaistė patyrė gyvybę gelbstinčią plaučio operaciją, kuri teikė lašelį vilties. O dar vėliau mergaitei išsivystė plaučių uždegimas, atsidaro sepsis, ji pergyveno žarnyno ir daugybę kitų komplikacijų. Tačiau po dviejų mėnesių atsirado viltis. O dar po kelių – Skaistė su tėveliais keliavo namo, o visa žiniasklaida skelbė – apie didįjį stebuklą – mažiausią Lietuvos neišnešiotukę. Ligoninėje Skaitė praleido beveik pusę metų.
Dabar (2025-iaisias) jai jau šešeri. Mergaitė beveik pasivijo bendraamžius, lanko priešmokyklinę grupę, mėgsta spalvinti knygutes, klijuoti lipdukus ir kartais pasipeša su jaunesniuoju – ketverių metų broliu Aironu (jis gimė laiku). Tiesa, Skaistė dar turi šiokių tokių iššūkių – nakčiai jai vis dar reikalingas papildomas deguonis, šiek tiek vėluoja kalba, tačiau visi ją supranta, ir ji – tikras vijurkas: viskuo dominsi, visus kalbina, visiems mojuoja.
Mama Sandra tvirtai sako: ,,Niekada nepraraskite tikėjimo. Aš visada tikėjau kad grįšiu namo su Skaiste – ir grįžome. Negalima užsidaryti savo skausme ar nugrimzti į liūdesį. Reikia eiti, kalbėti, bendrauti. Visada yra vilties. Mūsų Skaistės istorija – geriausias įrodymas“.
