Ikona Ikona Ikona Ikona

Pagalbos linija

+370 612 03800

Kelias nuo beviltiškumo iki stebuklų

Dar visai neseniai neišnešioti kūdikiai turėjo labai mažai šansų išgyventi, tačiau šiandien situacija pasikeitusi iš esmės. Medicinos pažanga ir gydytojų patirtis atvėrė naujas galimybes, o tikros šeimų istorijos įkvepia tikėti stebuklais.

Kaip keitėsi neišnešiotukų išgyvenamumas

Dar ne taip seniai neišnešioti naujagimiai turėdavo mažai galimybių išgyventi. Mažylių mirtingumas buvo nurašomas natūraliai gamtos atrankai. Juk XX amžiaus pradžioje moterys gimdydavo po 6–10 vaikų, iš jų tik dalis užaugdavo. Tai buvo norma. Ir beveik kiekvienas anksčiau laiko gimęs vaikas būdavo pasmerktas, nes nebuvo ne tik įrangos, bet ir elementarių žinių. Sovietmečiu, kai jau visos moterys turėdavo gimdyti ligoninėse, padėtis mažai keitėsi. Netgi buvo sakoma, kad, jei vaikutis gimsta septintą mėnesį, jo šansai išgyventi didesni nei gimusio aštuntąjį. Kaip taip gali būti? Juk žinome, kad kiekviena savaitė, diena mamos įsčiose vaikui yra svarbi. Aiškinama buvo šitaip: septynių mėnesių vaisius yra mažesnis, todėl keliaudamas gimdymo takais mažiau traumuojamas. Ilgą laiką tokių vaikų išgyvenamumui buvo skiriama mažai dėmesio. 1990-ųjų statistika Lietuvoje, taip pat pasaulyje, itin kebli. Iš dešimties neišnešiotų naujagimių išgyvendavo vienas ar du. Jei gimdymas įvykdavo iki 28 savaitės, buvo laikomas persileidimu. Jei vaikelis sverdavo mažiau nei kilogramą, jo nereanimuodavo. Jei neišnešiotukas išgyvendavo mažiau nei savaitę, nepažymėdavo net dokumentuose. Tiesiog buvo toks nurodymas, registruojami tik tie, kurie išgyvena pirmąsias 168 valandas…

Šiandien Lietuvoje išgyvena devyni iš dešimties mažylių. Gimdymu laikomas nuo 22 savaitės nutrūkęs nėštumas. O mažiausiųjų (500 g) ir rizikingiausiųjų grupėje išgyvena daugiau kaip 60 proc. mažylių. Tokia yra oficiali statistika. Gydytojas neonatologas dr. Arūnas Liubšys sako, kad situacija pasikeitė dėl to, jog pradėta kaupti medicininė patirtis, stebima, analizuojama. Atsirado nauji slaugos ir priežiūros, gydymo būdai. Buvo atlikta daug klinikinių tyrimų, išsiaiškinta daug fiziologinių aplinkybių: kaip mažyliai auga, kaip turėtų būti maitinami, kvėpavimo ypatybės. Mokslas daug prisidėjo prie to, kad suprastų, kaip tokius vaikus gydyti ir prižiūrėti. Imta kurti naujos kartos įranga: inkubatoriai, modernūs kvėpavimo aparatai. Išrasti nauji vaistai, vienas jų – surfaktantas, padedantis išskleisti plaučius ir dėl to vaikas gali kvėpuoti pats. Sukurtos technologijos, kaip ilgą laiką išsaugoti kateterius kraujagyslėse, per kuriuos mažylį galima maitinti. Atsirado specialūs tokio maitinimo tirpalai. Daug mokslo pažangos naujovių, kurios susietos su gydytojų žiniomis ir patirtimi, lėmė tai, kad neišnešioti naujagimiai sėkmingai gyvena ir auga. Gydytojai neonatologai pripažįsta, kad per daugelį metų pasikeitė netgi pati tokių vaikų gydymo filosofija ir supratimas apie šiuos mažylius. Šiandien svarbu viskas – net tai, kokia padėtimi kūdikį guldyti, kaip apsaugoti nuo šviesos srauto, garso ir pan. Dar ne taip seniai visa tai buvo laikoma kaip visai nereikšmingi ir antraeiliai dalykai.

Lietuvos mažiausių kūdikių istorijos

Mažiausia naujagimė Lietuvoje – Skaistė, gimusi 2019-ais metais gegužės 31 dieną. Mergaitė pasaulį išvydo būdama vos 22-iejų gestacinių savaičių, svėrė 350 gr ir 25 centimetrų ūgio. Jos mama Sandra prisimena, kad nuo pat pirmos akimirkos medikai ėmė šeimą ruošti tam, kas tada atrodė neišvengiama. Jau pirmą valandą buvo pasiūlyta pakviesti kunigą. Mažylę pakrikštijo Skaiste – vardas buvo sugalvotas dar laukiantis.

Toliau sekė varginančios nežinomybės valandos, dienos, savaitės. Praėjo pirmas mėnuo, antras. ,,Kas porą valandų lankant vaiką ir nešant tą lašelį mamos pieno, prie reanimacijos durų stodavo širdis, – pasakoja mama Sandra. – Visada persižegnodavau, nes labai bijodavau Skaistės nerasti“. Gydytojai nieko nežadėjo – mažylės būklė buvo itin sunki: įtartas diabetas, pažeisti plaučiai, tokiam mažam vaikučiui buvo sudėtinga net medicininę įrangą pritaikyti.

Skaistė patyrė gyvybę gelbstinčią plaučio operaciją, kuri teikė lašelį vilties. O dar vėliau mergaitei išsivystė plaučių uždegimas, atsidaro sepsis, ji pergyveno žarnyno ir daugybę kitų komplikacijų. Tačiau po dviejų mėnesių atsirado viltis. O dar po kelių – Skaistė su tėveliais keliavo namo, o visa žiniasklaida skelbė – apie didįjį stebuklą – mažiausią Lietuvos neišnešiotukę. Ligoninėje Skaitė praleido beveik pusę metų.

Dabar (2025-iaisias) jai jau šešeri. Mergaitė beveik pasivijo bendraamžius, lanko priešmokyklinę grupę, mėgsta spalvinti knygutes, klijuoti lipdukus ir kartais pasipeša su jaunesniuoju – ketverių metų broliu Aironu (jis gimė laiku). Tiesa, Skaistė dar turi šiokių tokių iššūkių – nakčiai jai vis dar reikalingas papildomas deguonis, šiek tiek vėluoja kalba, tačiau visi ją supranta, ir ji – tikras vijurkas: viskuo dominsi, visus kalbina, visiems mojuoja.

Mama Sandra tvirtai sako: ,,Niekada nepraraskite tikėjimo. Aš visada tikėjau kad grįšiu namo su Skaiste – ir grįžome. Negalima užsidaryti savo skausme ar nugrimzti į liūdesį. Reikia eiti, kalbėti, bendrauti. Visada yra vilties. Mūsų Skaistės istorija – geriausias įrodymas“.

Po Skaistės antra mažiausia mergytė Klaudija gimė 2025 metais Kauno klinikose. Ji buvo 22 gestacinių savaičių ir svėrė šiek tiek daugiau nei 390 g.

Ir dabar jau trečias stebuklas – tai 2000 metais gimusi Rasa Marija. Mergaitė svėrė tik 450 g ir buvo 28 savaičių amžiaus.

Tada gydytojai prognozavo, kad į delną telpanti mažylė gyvens vos dieną, nes paprastai išgyvendavo tik didesni, daugiau nei kilogramą sveriantys kūdikiai. Kaip vėliau pripažino mama Janina, jos nė akimirkai neapleido mintys, kad dukrytė gyvens. Taip ir buvo. Pirma diena, dvi paros. Savaitė, antra… Vienuoliktą gyvenimo parą mergaitę inkubatoriuje pakrikštijo kunigas. Pavadino Rasa Marija. Pirmasis vardas parinktas todėl, kad mergaitė buvo labai maža ir panaši į rasos lašelį. Raselė po truputį augo, stiprėjo. Tiesa, vis neapleido ligos. Pirmuosius mėnesius susirgo plaučių uždegimu, buvo įtartas meningitas. Maitinta per vamzdelius, slaugyta, gydyta antibiotikais. Vos sulaukus trijų mėnesių buvo atlikta akių operacija. Ir vėliau ligos, regis, rikiavosi viena paskui kitą. Net lankant darželį – viena savaitė tarp bendraamžių, dvi – namuose sergant. Panašiai ir pradinėje mokykloje. Tačiau augant ir stiprėjant imunitetui ligos po truputėlį traukėsi. Paauglystėje Rasa jau niekuo nesiskyrė nuo bendraamžių. Šiandien apie tai, kad ji – beveik 20 metų buvo mažiausia Lietuvos Coliukė, primena tik nuotraukos ir akinukais pabalnota nosis.

Šiandien neišnešiotukų istorijos vis dažniau tampa sėkmės ir vilties pasakojimais. Medicinos pažanga kartu su tėvų tikėjimu rodo, kad net mažiausia gyvybė gali užaugti stipri ir pilnavertė.