Nematomas ryšys kuris gimsta dar prieš gimimą

Dar prieš gimimą tarp mamos ir kūdikio užsimezga sudėtingas biologinis ryšys. Mokslas atskleidžia, kaip embrionas veikia moters organizmą ir net jos jausmus, kurdamas stiprų tarpusavio artumą.

Kaip embrionas kuria ryšį su mama

Gamtos taip užprogramuota, kad įsčiose užsimezgęs embrionas nuo pirmųjų valandų ima kurti sau palankią terpę išgyventi. Mažytis objektas ne tik pats greitai vystosi, bet didžiulius pokyčius daro mamos organizmui – pakeičia ne tik fiziologinę būklę, bet ir jausmus. Kaip tai įmanoma?

Mokslininkai aiškina šitaip: embrionas nuo pirmųjų užsimezgimo valandų į mamos organizmą infiltruoja savo ląsteles, tarsi prigesindamas budrumą, kad nebūtų atmestas kaip svetimkūnis. Tai tarytum skiepas, iš pradžių padedantis išvengti nesuderinamumo konflikto. Juk vyro spermatozoidas – visiškai svetimas subjektas. Jei vaisius vystytųsi tik iš mamos, to nereikėtų.

Biologinis motinystės instinkto paaiškinimas

Dar praėjusio amžiaus pabaigoje australų mokslininkas A. W. Liley iškėlė prielaidą, kad motinystės instinktas kyla dėl biologinio embriono skiepo. Kaip kitaip paaiškinti, kodėl moteris savo vaiką myli besąlygiškai ir visą gyvenimą. Juk aplink matome daug mielų, gražių, žavių vaikų, tačiau jie nesukelia tokių jausmų kaip saviškis. Tiesa, sąmoningai galime prisirišti ir mylėti ne biologinius vaikus, sakykime, įvaikintus. Tačiau besąlyginė trauka, meilė, prieraišumas mikrodalelių pavidalu tiesiogine prasme cirkuliuoja mamos kraujyje. Todėl toks stiprus ir neišraunamas yra motinystės jausmas. Tačiau minėtas skiepas – tai visų pirma pragmatiškas embriono išgyvenimo instinktas. Manoma, kad šis skiepas moters organizme lieka visą gyvenimą. Nesvarbu, ar nėštumas buvo nutrauktas, ar įvyko persileidimas, ar sėkmingai pagimdė, mama visą gyvenimą nešioja savo užsimezgusių palikuonių mikrodalelytes.

Kaip vaisius keičia mamos organizmą

Tačiau tai dar ne viskas. Embrionas, kaip valdingas egoistas, daro viską, kad galėtų pats sėkmingai vystytis. Todėl iš pradžių pasirūpina savo namais, t. y. pagal savo poreikius užprogramuoja mamos organizmą. Paveiktas embriono ląstelių mamos kūnas tarytum atjaunėja. Daugelis moterų galėtų prisiminti, kad nėštumo metu paskaistėja oda, o atsiradusios žaizdelės užgyja greičiau (lygiai taip greitai, kaip gyja vaikams). Pasirodo, tai per ilgus amžius sukurta gamtos programa, leidžianti sumažinti infekcijų riziką ir mamai greičiau pagyti. Ši programa kūrėsi dar tada, kai pirmykščiai žmonės gyveno atšiauriomis sąlygomis. Neandertalietė moteris, norėdama sėkmingai išnešioti vaisių, turėjo pati būti sveika. Tačiau traumų, sužeidimų tikimybė buvo kasdienė, o ilgai gyjant žaizdoms didėja pavojaus rizika gyvybei. Tad embriono skiepas sukūrė terpę sveikatinamai energijai, leidžiančiai greičiau užgyti visiems nubrozdinimams ir žaizdoms. Tai pasakytina ir apie kitus galimus mamos sveikatos pokyčius. Vis dar bandoma teigti, kad nėštumo metu moteris yra labiau pažeidžiama ligų ar virusų. Ji tarytum tampa visų galimų negalavimų taikiniu. Iš tiesų baiminamasi ligų sukeliamų komplikacijų ir to, kad teks gerti vaistinius preparatus. Jei mama būtų itin pažeidžiama, vaisiaus gyvybei kiltų didelis pavojus ir tai būtų gamtos klaida. Todėl mokslininkai pabrėžia, kad vaisiaus ląstelių dėka mamos organizmas sustiprinamas, todėl labiau išsaugo atsparumą. Teigiama, kad nėštumo metu mamos ligi tol buvusi imuninė sistema yra šiek tiek prislopinta, tačiau sustiprinta embriono skiepu. Tai moterys pajunta jau antrą nėštumo semestrą, kai apima energijos antplūdis, o kai kurios jaučiasi žvalesnės, sveikesnės nei prieš nėštumą.

Biologiniai procesai, vykstantys nėštumo metu, rodo, kokia sudėtinga ir išmintinga yra žmogaus prigimtis. Šis ryšys tampa pamatu būsimam emociniam artumui tarp mamos ir vaiko.