Kvėpavimo sustojimas (apnėja)

Kvėpavimo sustojimai neišnešiotam naujagimiui yra viena dažniausių ir labiausiai tėvus gąsdinančių būklių. Nors daugeliu atvejų apnėja yra laikina ir susijusi su nebrandžia kvėpavimo sistema, svarbu suprasti, kada ji yra normali, kaip stebima ligoninėje ir kaip tėvai gali saugiai reaguoti.

Kvėpavimo sustojimas (apnėja)

Apnėja dažniausiai atsiranda 1–2 gyvenimo savaitę ir gali tęstis net 2–3 mėnesius po gimimo. O galiausiai išnyksta. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo apnėja dažnesnės. Gimusiems 32–33 sav. naujagimiams būna 14 proc., 30–31 sav. – 50 proc., o 28 sav. ir mažiau – 85–100 proc. atvejų. Žmogaus kvėpavimą reguliuoja galvos smegenų kvėpavimo centras, kuris neišnešiotiems naujagimiams nėra visiškai susiformavęs ir subrendęs. Todėl būdingas nereguliarus kvėpavimas: kartais jie kvėpuoja greičiau, kartais – lėčiau. Tarp kvėpavimo judesių gali būti trumpalaikiai (trunkantys keletą sekundžių) kvėpavimo sustojimai. Tai yra normalu. Tačiau, jei kvėpavimo sustojimai užtrunka ilgiau nei 15–20 sekundžių, gali sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi ar net suretėti širdies ritmas (bradikardija). Tokia būklė ir yra vadinama neišnešiotų naujagimių apnėja. Apnėjos, atsiradusios dėl kvėpavimo centro nesubrendimo, vadinamos centrinėmis. Tačiau nustoti kvėpuoti mažylis gali ir dėl minkštų bei nestabilių neišnešioto naujagimio kvėpavimo takų užsivėrimo (užsikišimo). Tokios apnėjos vadinamos obstrukcinėmis. Įvykus apnėjai vaiko kūnas tampa blyškus ir suglebęs, aplink lūpas oda tampa melsva. Dažniausiai kvėpavimas atsistato savaime, tačiau kartais tenka jį vienaip ar kitaip skatinti: paglostyti naujagimio nugarą, paplekšnoti per pėdutes ar tiesiog pajudinti lovelę. Jeigu apnėjos kartojasi, labai svarbu, kad neišnešiotas naujagimis būtų prijungtas prie prietaiso (pulsinio oksimetro), kurio monitorius registruotų kraujo įsotinimą deguonimi, širdies susitraukimų dažnį.

Ką personalas gali padaryti, kad padėtų?

Apnėjoms gydyti, skatinant naujagimio kvėpavimo centrą, skiriamas medikamentas kofeinas, kuris gali būti vartojamas per burną arba suleidžiant į veną. Jeigu apnėjos yra obstrukcinės, dažniausiai padeda teigiamas slėgis kvėpavimo takuose (CPAP), kuris sudaromas pro į nosį įkištas kaniules. Kartais, kai apnėjos būna gilios ir dažnos, naujagimį tenka prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Naujagimis gali būti išrašomas į namus, kai baigus gydymą apnėjos nesikartoja 5–7 dienas ir nėra kitų priežasčių, dėl kurių naujagimis turėtų likti ligoninėje.

Ką gali daryti tėvai?

Apnėjų profilaktikai rekomenduojamas kengūros metodas, naudojami specialūs čiužinėliai, padedantys apsaugoti nuo kvėpavimo sustojimo (nustojus mažyliui kvėpuoti, įsijungia garsinis signalas). Taip pat tokius naujagimius ypač svarbu nakčiai guldyti ant nugaros, ne kniūbsčius!

Stebėti kūdikį, kuris staiga nustoja kvėpuoti, tėvams gali būti be galo baugu, tačiau svarbu išlikti ramiems ir nepasiduoti panikai. Natūralu išsigąsti – tos kelios sekundės gali atrodyti kaip amžinybė. Tačiau verta žinoti, kad neišnešioti naujagimiai kartais daro ilgesnes kvėpavimo pauzes nei suaugusieji, ir tai ne visada kelia pavojų.

Svarbu neapsiriboti vien kvėpavimo monitoriaus rodmenimis – atidžiai stebėkite kūdikį. Įsitikinkite, ar jis guli patogiai, ar nepasikeitė odos spalva. Jei pauzė atrodo per ilga, nereikėtų tiesiog stovėti ir laukti. Švelniai, bet tvirtai patrinkite mažylio pėdutę – dažniausiai tai sužadina kvėpavimą. Jei per 20 sekundžių kūdikis vis dar nekvėpuoja, nedelsdami kreipkitės į slaugytoją pagalbos.

Apnėja, nors ir bauginanti, dažniausiai yra laikina neišnešioto naujagimio būklė. Žinios, ramus reagavimas ir artimas bendradarbiavimas su medicinos personalu padeda tėvams jaustis saugiau ir užtikrinti, kad kūdikis gautų reikiamą pagalbą.