Kvėpavimo sutrikimo sindromas

Kvėpavimo palaikymas — viena dažniausių priežasčių, kodėl neišnešiotas kūdikis pirmomis dienomis stebimas itin atidžiai. Šiame puslapyje aprašoma, kas vyksta plaučiuose, kokie požymiai rodo kvėpavimo pastangas ir kokias priemones taiko gydytojai.

Kvėpavimo sutrikimo sindromas: deguonis, CPAP ir surfaktantas

Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS) – tai dažniausia neišnešiotų naujagimių plaučių liga, kurią lemia plaučių nesubrendimas ir nepakankamas jų susiformavimas. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo labiau tikėtina, kad jis sirgs KSS. Tam, kad naujagimis galėtų savarankiškai kvėpuoti, jo plaučiai turi būti ne tik užtektinai išsivystę, bet ir subrendę. Kvėpavimo funkciją plaučiai gali atlikti jau nuo 22–24 nėštumo savaitės, tačiau tuo metu dar nebūna iki galo susiformavę smulkūs kvėpavimo takai ir alveolės (alveolės – plonasienės oro pūslelės, į kurias patenka įkvepiamas oras). Maža to, kvėpavimo takų epitelio ląstelės nepagamina specialios medžiagos – surfaktanto (tai riebalų ir baltymų kompleksas), neleidžiančio plaučių alveolėms subliūkšti. Surfaktanto neišnešiotuko organizme užtektinai būna tik apie 34–35 nėštumo savaitę. Tada plaučiai galutinai susiformavę ir kvėpavimo sutrikimo sindromas pasitaiko retai.

Jei neišnešiotas naujagimis gimsta iki 32–34 nėštumo savaitės, dėl nesusiformavusių plaučių ir surfaktanto trūkumo, jam suteikiama kvėpuojamoji pagalba. Naujagimis bando kvėpuoti pats, tačiau labai dažnai ir apsunkintai, įtraukdamas krūtinkaulį ir tarpšonkaulinius raumenis. Mažylis dejuoja, jam juda nosies sparneliai. Taip kvėpuodamas naujagimis negali gerai įsotinti kraują deguonimi, todėl jo oda tampa melsva.

Kuo personalas gali padėti?

Kvėpavimo sutrikimo sindromu sergančiam naujagimiui papildomai skiriama deguonies, kuris, sumaišytas su kambario oru, gali būti tiekiamas įvairiais būdais: tiesiog į inkubatorių, pro kaukę, pro nosies kaniules (mažyčius ūsiukus). Jei papildomo deguonies nepakanka, kvėpavimo takuose sudaromas nuolatinis teigiamas slėgis. Tai daroma per nosį įkišus specialias kaniules (ūsiukus). Šis būdas vadinamas CPAP terapija, kuri padeda alveolėms atsiverti, žymiai palengvina naujagimio kvėpavimą ir pagerina deguonies įsisavinimą.

Jei mažylio kvėpavimas yra ypač apsunkintas ir CPAP gydymas neefektyvus, tada į vaikučio trachėją įkišamas specialus vamzdelis. Tai – dirbtinis kvėpavimas: naujagimis prijungiamas prie aparato, kuris iš dalies arba visiškai pakeičia mažylio kvėpavimą. Dirbtinis kvėpavimas gali būti taikomas nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Iki tol, kol naujagimis būna pasiruošęs kvėpuoti pats. Pačiais sunkiausiais atvejais, dažniausiai kai naujagimiui tenka įkišti vamzdelį į trachėją, kartu į plaučius sušvirkščiamas dirbtinis surfaktantas. Tai ne taip seniai atrastas preparatas, kuris padeda plaučiams išsiskleisti. Mažyliui tampa ne tik lengviau įkvėpti, bet kartu paskatinamas ir sužadinamas savarankiškas kvėpavimas. Ypač mažos kūno masės naujagimiams (mažesniems nei 1000 gramų) surfaktantas dažniausiai sušvirkščiamas dar gimdykloje. Kartais prireikia ne vienos, o 2–3 dozių.

Sunkiausia būna pirmąsias 3–4 dienas. Vėliau plaučiai pradeda geriau kvėpuoti, sumažėja deguonies poreikis. Pamažu gerėja savarankiškas kvėpavimas, kol galų gale naujagimis būna visiškai pasiruošęs kvėpuoti pats kambario oru.

Ką tėvai turi žinoti?

Jei kvėpavimo sutrikimo sindromo eiga buvo labai sunki, tėvai turi žinoti, kad ateityje, pirmuosius mažylio gyvenimo metus, gali pasireikšti lėtinė plaučių liga, dažnesnės virusinės kvėpavimo takų ligos, didesnė bronchų astmos rizika.

Kvėpavimo pagalba dažnai yra laikina. Daugeliui mažylių būklė gerėja, kai plaučiai subręsta. Svarbiausia — individualiai parinktas deguonies kiekis ir nuoseklus perėjimas prie savarankiško kvėpavimo.