Julijos ir Mato istorija: meilė, kuri lieka

Spalio 15-ąją, minint Nėštumo ir kūdikio netekties atminimo dieną, prisimename mažuosius, kurių gyvenimas buvo pernelyg trumpas, ir šeimas, kurios juos mylės visada. Šią dieną dalijamės Julijos ir jos sūnelio Mato istorija – apie ankstyvą gimimą, viltį, netektį ir meilę, kuri nesibaigia atsisveikinimu.

Prireikė aštuonerių metų, kol Julija ryžosi viešai prabilti apie savo išgyvenimus. Šiandien ji dalijasi savo istorija, kad kiti panašią netektį patiriantys tėvai žinotų – jie nėra vieni.

Julijos ir Mato istorija

Matas gimė per anksti. Jo pirmosios gyvenimo dienos buvo kupinos nežinomybės, nerimo ir nuolatinio laukimo. Ligoninėje, kur kiekviena diena galėjo atnešti naujų iššūkių, Julija mokėsi būti mama aplinkybėmis, kurioms neįmanoma iš anksto pasiruošti.

Prisimindama gimdymą, Julija pasakoja, kad iš pradžių net nesuprato, ar jos mažylis gyvas. Tik vyrui aplankius sūnų ir patvirtinus, kad jį matė, atsirado daugiau tikrumo.

Kol Matas buvo inkubatoriuje, jį prižiūrėjo medicinos specialistai. Vėliau, mamai su sūneliu persikėlus į kitą skyrių, kasdienė atsakomybė vis labiau teko Julijai.

Nuolatinis budrumas, rūpestis dėl mažylio sveikatos, nuovargis ir abejonės savo jėgomis tapo kasdienybe. Julija prisimena, kad jautė didžiulį vidinį spaudimą ir nepasitikėjimą savimi.

Kartu su kita mama ji rūpinosi mažyliais, juos maitino kas tris valandas. Miegas ir poilsis buvo nuolat pertraukiami, o žadintuvas primindavo, kad vėl metas pasirūpinti vaiku.

Diena, kai namo teko grįžti vienai

Julija laukė pirmadienio, kai turėjo parsivežti Matą iš ligoninės. Tačiau šios dienos ji sulaukė be sūnelio

Šie išgyvenimai atskleidžia skaudžią netekties tikrovę: vietoje ilgai laukto sugrįžimo namo kartu su mažyliu – atsisveikinimas ir gyvenimas, kurį tenka mokytis tęsti be jo.

Mato gyvenimas buvo trumpas, tačiau jo vieta šeimos istorijoje išliko. Jis buvo ir visada bus Julijos sūnus.

Po aštuonerių metų – drąsa prabilti

Apie vaiko netektį kalbėti nėra lengva. Kartais prireikia daugelio metų, kol žmogus gali savo patirtimi pasidalyti viešai. Kiekviena šeima gedi skirtingai, todėl nėra vieno teisingo būdo ar laiko, kada reikėtų prabilti apie išgyventą skausmą.

Julija savo istorija pasidalijo po aštuonerių metų. Jos liudijimas primena, kad netektis neišnyksta vien todėl, kad praėjo daug laiko.

Kalbėdama apie Matą, Julija suteikia galimybę ir kitoms šeimoms atpažinti savo išgyvenimus, jausmus bei klausimus, kuriuos kartais sunku išsakyti net artimiausiems žmonėms.

Ši istorija taip pat kviečia aplinkinius jautriau išgirsti netektį patyrusius tėvus – neskubinti jų, nenuvertinti skausmo ir leisti prisiminti savo vaiką.

Pagalba netektį išgyvenančioms šeimoms

Nėštumo ir kūdikio netekties atminimo diena – tai ne tik prisiminimo, bet ir palaikymo diena.

Netekus vaiko gali būti sunku rasti žodžių, paprašyti pagalbos ar suprasti savo jausmus. Tačiau su skausmu nebūtina likti vieniems.

Neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas“ teikia emocinę pagalbą šeimoms, susiduriančioms su sunkiais išgyvenimais, taip pat ir vaiko netektimi.

Julijos ir Mato istorija žiniasklaidoje

Julija savo patirtimi pasidalijo ir Lietuvos žiniasklaidoje. Kviečiame perskaityti išsamesnius jos pasakojimus apie Mato gimimą, ligoninėje praleistą laiką ir netektį.

Padėka Julijai