Kad neišnešiotukui būtų patogu

Neišnešioto naujagimio nervų sistema dar tik mokosi „susikalbėti“ su pasauliu. Intensyviosios terapijos aplinka neišvengiamai atneša šviesą, garsus, prisilietimus ir procedūras, o mažyliui svarbiausia – stabilumas ir saugumas. Todėl komfortas nėra „smulkmena“: patogi padėtis, švelnūs judesiai ir laiku atpažintas stresas tiesiogiai veikia kvėpavimo, širdies bei miego stabilumą.

Kaip mažyliui suteikti kuo daugiau komforto? Juk dabar neįprastomis sąlygomis turi formuotis visos jo funkcinės sistemos. Viena svarbiausių – nervų, kai vystosi smegenys. Jos turi būti ypač apsaugotos ir gauti kuo daugiau malonių impulsų. Būtina, kad vaikeliui būtų patogu, niekas ir niekur nespaustų, netrintų. Gležnų ausyčių nedirgintų garsai, o akių (nors ir užmerktų) – šviesa. To reikia, kad jausdamasis saugiai ir patogiai jis galėtų greičiau vystytis ir augti.

Ergoterapija: kodėl patogi padėtis mažina stresą

Ergoterapija imta taikyti visai neseniai, kai moksliniais tyrimais buvo įrodyta, kad sudarius patogias sąlygas, pavyzdžiui, paguldžius vaikutį taip, kad jis jaustųsi patogiai, jo būklė gana greitai gerėja. Paaiškinti nesunku – tai sumažina stresą. Naujagimis geriau vystosi, kai guldant stengiamasi sukurti tokią padėtį, kuri primintų mamos įsčias – sulenktų kojyčių pėdutės turi liestis, taip pat rankytes reikėtų sulenkti ties pilvuku ar šalia burnos. Gimdoje vaisiaus galva būna šiek tiek palenkta į priekį, o palinkęs stuburas primena raidę C. Kai įsčiose sumažėja vietos ir ima vystytis nervų bei raumenų sistemos, ši padėtis vaisiui fiziologiškai yra patogi. Taip susidaro palankiausios sąlygos vystytis bendrajai ir smulkiajai motorikai.

Anksčiau gimusiųjų raumenys dar nėra gerai išsivystę, jų tonusas būna žemas, todėl kūdikis negali pats pakelti nei rankos, nei kojos, negali galūnių pritraukti arčiau kūno ar pasukti galvos. Paguldytas ant nugaros suglemba ištiestomis rankomis ir kojomis. Tokia padėtis nėra patogi, be to, įsitempia besiformuojantys raumenys, kaulai ir tai sukelia stresą. Patogesnę kūno padėtį padeda išlaikyti specialios pailgos minkštos pagalvėlės su rankovėmis, iš kurių ir susukamas „lizdelis“. Galima naudoti ir iš vystyklų susuktus volelius. Tiesa, kiekvienas naujagimis šiek tiek gali judėti ir pats. Tai priklauso nuo vaikučio individualaus išsivystymo. Kartais jis ištiesia koją ar ranką, bet paskui sulenkti negali. Tad reikėtų padėti jam tai padaryti. Kad vaikas geriau jaustųsi, padėtys keičiamos dažnai, kas 2–3 valandas.

Nuostatos, kurių laikomasi keičiant vaiko padėtį:

• Stengiamasi imituoti padėtį gimdoje.
• Jei įmanoma, galva ir kūnas turi būti vienoje linijoje.
• Petukai turi būti truputį pritraukti į priekį.
• Rankos sulenktos per alkūnes, plaštakos padėtos prie burnos.
• Kojos lengvai sulenktos, kad pėdos galėtų atsiremti.
• Nugara švelniai sulenkta, kaklas neturi būti įsitempęs.
• Iš visų pusių suformuotą atramą naujagimis turi jausti, tačiau negali būti varžomi jo judesiai.

Mamos prisilietimas sumažina skausmą

Kiekviena šeima pajunta nerimą, kai reikia prisiliesti prie vaiko ar paimti jį ant rankų, paglostyti, pakeisti sauskelnes. Juk mažylis toks gležnas. Medikai pastebi, kad vieni tėvai labai anksti, kai tik leidžiama, ima vaikus globoti patys, kiti nedrįsta, todėl jiems padeda ligoninės personalas. Iš pradžių tėvams atrodo, kad nedaug gali padėti savo naujagimiui. Tačiau jie klysta. Artimųjų šiluma, švelnumas, balsas, jutiminė stimuliacija teigiamai veikia vaiko smegenų vystymąsi. Maža to, sustiprina abipusį ryšį. Kiekvienas tėvų žodis, prisilietimas naujagimiui leidžia pajusti, kad patys svarbiausi žmonės yra šalia.

Kaip suprasti vaiką?

Tad nuo ko pradėti bendrauti? Nuo paprasto pasveikinimo: „Labas, mažyli…“ Nusišypsoti, atidarius inkubatoriaus dureles padėti rankas šalia naujagimio, šitaip pabūti minutę kitą. Galima paprašyti ligoninės personalo, kad pabūtų šalia ir paaiškintų, kaip kūdikį liesti, ko geriau nedaryti. Netrukus tėvai pajunta, kad noras paliesti mažylį, būti šalia jo nugali visas baimes.

Tačiau kaip suprasti, kas vaikeliui patinka, o kas ne? Kokia neišnešiotukų kalba? Laiku gimęs vaikas nepasitenkinimą ar norus išreikš verkdamas – stipriau ar silpniau. O neišnešiotukas dažniausiai neturi jėgų net verkti. Tik sustiprėję ar vyresni (nuo 31 savaitės) gali išleisti tylų garsą, primenantį peliuko cypsėjimą, o patys mažiausieji tiesiog guli užsimerkę. Pasak ergoterapeutės J. Dovydėnaitės, sunku patikėti, tačiau nemalonius jausmus gali sukelti net paprasčiausias mažylio pasukimas ant šono.

Nors neišnešiotukų „bendravimas“ su aplinka ribotas, visgi iš kai kurių kūno pokyčių galima suprasti, kas patinka, o kas ne. Bet kokio amžiaus vaikas reaguoja į kiekvieną aplinkos dirgiklį. Kadangi nervų sistema dar nėra išsivysčiusi, reakcija gali būti neįprasta. Nepasitenkinimą jis gali parodyti ne tik veido išraiška. Gali pakisti ir odos spalva – patamsėti arba, priešingai, pašviesėti. Svarbūs ir prie vaiko prijungtos medicininės aparatūros rodmenys, nes laiku įspėja apie gyvybinių funkcijų pakitimus. Tai matyti, kai naujagimis kalbinamas, liečiamas, keičiama jo padėtis, maitinamas. Specialistai sako, kad iš pradžių geriausiai galima pažinti savo vaiką ir suprasti jo kūno kalbą keičiant sauskelnes. Galima stebėti, kaip kūdikis reaguoja į prisilietimus. Iš pradžių sauskelnes keičia ligoninės personalas, vėliau tai daro tėvai. Žinoma, stengiamasi, kad tėvai imtų rūpintis vaikeliu kuo anksčiau.

Kokie požymiai rodo, kad naujagimis jaučiasi gerai:

• stabilūs širdies susitraukimai,
• stabilūs kraujo įsotinimo deguonimi rodikliai,
• rankas sulenkęs prie kūno,
• plaštakos padėtos prie veido,
• kojos sulenktos,
• visas kūnas atsipalaidavęs, tačiau nesuglebęs,
• ramus miegas,
• ramus būdravimas,
• veide atsispindi ramybė ir atsipalaidavimas,
• stengiasi sutelkti žvilgsnį.

Kokie požymiai rodo, kad naujagimis patiria stresą:

• mažėja arba didėja širdies susitraukimai (tai parodo prie naujagimio prijungta įranga),
• mažėja kraujo įsotinimas deguonimi,
• ištiesęs įtempia rankas ir kojas,
• išskečia rankų pirštus,
• kūną išriečia lanku,
• suglemba visas kūnas,
• žiovauja,
• nusuka žvilgsnį,
• apsiblausęs, mieguistas žvilgsnis
• ima raukytis.

Kaip nuraminti vaiką?

• Uždėkite rankas ant naujagimio, tarsi norėdami susukti saugų lizdelį: vienas delnas – ant galvos, kitu apglėbkite kojas ir pritraukite jas prie kūno. Tokia padėtis primena vaisiaus pozą gimdoje, todėl vaikelis nurimsta, o tada jau galima keisti padėtį ar išimti jį iš inkubatoriaus. Jei atliekant procedūras kūdikis jaučia nerimą, padarykite pertrauką ir leiskite jam pailsėti.
• Tyliai ir švelniai pašnekinkite ir tik tada lieskitės prie jo kūnelio. Taip padėsite naujagimiui nusiteikti, kad su juo bus kažkas daroma.
• Jei norite sumažinti stresą per skausmingas ar diskomfortą keliančias procedūras (pavyzdžiui, imant kraują iš kulniuko), naujagimio rankytes pritraukite prie kūno, kad plaštakos būtų prie veido, o kitą savo delną uždėkite jam ant galvos. Šitaip kūdikis greičiau nurims, nes jaus švelnų mamos ar tėčio prisilietimą, ir suvoks, kad jį supa artimų žmonių globa ir meilė.
• Išvengti streso padės ir čiulptukas, taip pat vaikelis mielai įsikibs tėvams į pirštą ar švelnią audinio skiautę.
• Dažnai stresą sukelia padėties keitimas, staigūs judesiai. Todėl visus veiksmus atlikite labai lėtai ir švelniai.

Čiulptukas

Nuo 27–28 savaitės kūdikiui duodamas ypač mažas specialus čiulptukas. Jis padeda nusiraminti, todėl gali būti naudojamas per skausmingas procedūras. Tačiau svarbiausia jo užduotis – išmokyti žįsti. Daugeliui anksčiau gimusių mažylių nesusiformavusios rijimo funkcijos, todėl čia jums puikiai padės čiulptukas. Maitinant per zondą, per nosį įkištą į skrandį, čiulptukas dedamas į burnytę. Dažnai čiulptukas suvilgomas mamos pienu ir mažyliams tai labai patinka.

Patogumas neišnešiotukui – tai ne „graži poza“, o fiziologinė pagalba: kūnas, kuris remiasi į atramas, lengviau atsipalaiduoja, stabiliau kvėpuoja ir taupo energiją augimui. Tėvams svarbiausia prisiminti vieną taisyklę: mažylis geriausiai priima pokyčius tada, kai jie vyksta lėtai, nuspėjamai ir su pauzėmis. Jei rodmenys ar odos spalva ima kisti, geriau akimirką sustoti, uždėti delnus „lizdeliu“ ir tik tada tęsti.

Kiekviena šeima savo kūdikį „išmoksta“ skirtingu tempu. Kuo daugiau švelnaus buvimo šalia – tuo daugiau pasitikėjimo atsiranda ir tėvams, ir vaikeliui: jis pradeda ramiau budėti, geriau miegoti, o bendravimas tampa kasdienybe, o ne baime.