„… mano galvoje įsijungė kitas bėgis, su žinute, kad nei gailėtis, nei ašarų lieti nėra prasmės, tai nepadės stiprėti mano neišnešiotukui, reikia gaminti pieną. Supratau, kad geriausia, ką dabar galiu padaryti, tai rūpintis pieno lašų rinkimu savo mažučiui. Tą ir dariau. Nuo vieno maitinimo iki kito vis varvinau tuos lašus, kad atėjus laikui, po 3 valandų, turėčiau reikiamą normą. Kartais kelių mililitrų pritrūkdavo, todėl vėl bandydavau juos surinkti, kad tik Dominykas gautų, kiek reikia. Ir taip pusantro mėnesio dieną naktį. Vėliau, kai sūnelis šiek tiek sustiprėjo, bandžiau maitinti krūtimi, bet per valandą jis iščiulpdavo gal tik 20 ml, o dar 40 ml trūkdavo… Pamažu ėmiau maitinti tik krūtimi. Ir taip iki 1 mėnesio. Niekas netikėjo, kad man pavyks pačiai pamaitinti, juk Dominykas gimė po cezario pjūvio. Iš pradžių jis buvo maitinamas per zondą, vėliau – iš buteliuko“, – pasakojo 31 savaitę gimusio Dominyko mama.