„Ankstyvą rytą po apžiūros išgirstu, kad lengva preeklampsija virto sunkia, laukti nebegalima – per daug pavojinga mums abiem. Nespėjau susivokti, kaip šalia atsirado vyras. Viena sesutė matavo spaudimą, kita statė kateterį, anesteziologas paaiškino mano teises ir pareigas. Lova pasukama, važiuoja, bučkis, myliu ir štai, kažkas vyksta. Kad ir kaip romantiškai įsivaizdavau, kaip atliekamas cezario pjūvis ir, prisižiūrėjusi filmų, vyliausi išgirsti savo kūdikio riksmą ir kad man jį parodys per širmą, bet, deja… Operacijos metu vaisiaus vandenys pateko į mano kraujotaką ir toliau nelabai ką pamenu. Pabudau reanimacijoje apraizgyta laideliais, nejausdama pilvo ir judesio jame, atsivėrė begalinė tuštuma, kad nematau ir negirdžiu savo vaiko. Neįmanoma to jausmo apsakyti. Sesutė padavė telefoną, jame – vyro žinutė su nuotrauka. – Mūsų Augustė Elžbieta, 31 savaitė, 1710 g ir 41 cm…“ – pasakojo mama.
