Tėvų emocinė patirtis po priešlaikinio gimdymo

Priešlaikinis gimdymas paveikia ne tik kūdikio, bet ir tėvų emocinę savijautą. Šiame puslapyje kalbama apie jausmus, kurie dažnai kyla po ankstyvo gimdymo – nuo išgąsčio ir kaltės iki nerimo ir vilties.

Pirmasis susitikimas su kūdikiu

Dažniausiai po komplikuoto gimdymo mažylis ir mama guldomi atskirai: naujagimis – reanimacijos inkubatoriuje, mama – pooperacinėje arba intensyvaus stebėjimo palatoje. Tačiau, kad ir kokios sveikatos būklės būtų mama, jos vienintelis noras – kuo greičiau pamatyti vaiką. Todėl sutelksite visas jėgas, kad galėtumėte jį aplankyti. Tiesa, dažnai pirmasis vaikelį pamato tėtis. Ir išsigąsta. Išgąstį patiria ir mama, nes tai, ką išvysta, neprimena nuotraukose ir paveikslėliuose matytų rausvaskruosčių kūdikių. Inkubatoriuje guli mažutis, bejėgis, ,,ne tokios spalvos“, ,,ne tokio dydžio“, viskas ne taip, kaip įsivaizduota. Iš pradžių net ir pati mažylio intensyvios terapijos palata pribloškia – tarytum slaptų agentūrų laboratorija: sterilu, daug technikos – monitorių ekranuose šokinėjančios kreivės, tylą trikdantys daviklių garsai… Prie inkubatoriuje gulinčio vaiko kojyčių, rankyčių, net galvytės prijungta daugybė laidų… Mažas trapus kūnelis pribloškia. Todėl natūrali ir dažna reakcija – išgąstis. Kartais su atmetimu, neigimu. Ir beveik visada mamos ašaros… Neretai pasitaiko, kad dėl šio išgąsčio vėliau moteris sau priekaištauja: ,,Kaip galėjau išsigąsti savo vaiko, taip laukto, svajoto?..“

Psichologė I. Sidaravičiūtė pripažįsta, kad nėra lengva žiūrėti į ką tik gimusį neišnešiotą naujagimį. Apima bejėgystės, baimės, kaltės jausmai. Todėl išgąstis – natūrali žmogaus reakcija. Pamatytas vaizdas giliai įsirėžia į tėvų atmintį. Vėliau jie pripažįsta, kad pirmojo susitikimo, nors ir per stiklą, pamiršti neįmanoma.

Kaltė, baimė ir nežinomybė

Vos atslūgus pirmiesiems įspūdžiams, šeima dažniausiai ima ieškoti priežasčių. Mintimis grįžta į praeitį ir tarsi filmo juostelę suka tos dienos įvykius, bando iki smulkmenų prisiminti kiekvieną judesį, jausmą, mintį: ,,Važiuojant į darbą asfalte buvo duobė ir supurtė“, ,,Darbe sunervino kliento laiškas“, ,,Pakėliau sunkias knygas“ ir t. t. Ji ieško kokios nors užuominos, kas galėjo tai išprovokuoti. O blogiausia, kad dažniausiai kaltina save, ką padarė ne taip?

Patarimas paprastas: jei kankina abejonės, pasikalbėkite su gydytoju arba ligoninės skyriaus psichologu. Kitaip sakant, abejones turėtų pakeisti faktai. Kaltės jausmą galima pagrįsti tik tada, jei mama sąmoningai būtų kenkusi sau ar vaisiui.

Emociniai sunkumai ligoninėje

Vėliau gali atsirasti ir emocinės duobės. Būdama ligoninėje moteris suvokia, kad lyg ir viskas klostosi sėkmingai, tačiau taip lėtai. Kiekviena diena, valanda, minutė ištįsta į nesibaigiantį laukimą. Atrodo, užstringa amžinybėje. Kartais ima slėgti ir ligoninės aplinka. Todėl, pasak psichologės, ateina metas, kai tėvai privalo rasti laiko sau. Būtina išeiti į lauką pasivaikščioti. Svarbu neužsidaryti mažoje palatoje, rasti laiko pabendrauti su kitais žmonėmis. Juk jausmai niekur nedingo. Juos teks išgyventi, analizuoti, lyginti – kokie buvo iš pradžių, kokie dabar. Jei vis tiek neapleidžia nerimas, reikėtų ramiai apsvarstyti, kodėl taip yra. Tada bus lengviau suvokti, ar šis nerimas pagrįstas. Jei taip, kaip jį įveikti? Žmogus negali pabėgti ar pasislėpti nuo savo jausmų. Juos reikia išgyventi, išjausti, lyg kūdikį išsūpuoti, ir tik tada paleisti. Svarbu suvokti, kad esi ne vienas. Geriausia tai aptarti su specialistu. Mama turėtų žinoti, kad po gimdymo vyksta didžiuliai jos pačios organizmo fiziologiniai pokyčiai. Jis persitvarko ir grįžta į pirminę būseną. Nenuostabu, kad ypač svyruoja nuotaikos, nes joms turi įtakos besikeičianti hormonų pusiausvyra ir išgyventa stresinė situacija. Visos šios aplinkybės didina riziką susirgti pogimdyviniu liūdesiu, kuris gali trukti iki dviejų savaičių.

Bendravimas su gydytojais

Kiekviena diena – nauji išbandymai. Tiek anksčiau, tiek laiku gimusių naujagimių fiziologinė raida gana sparti. Kiekvieną dieną vaikas auga ir keičiasi. Jei sergančio kūdikio būklė gerėja, tėvai pajunta pakilimą, atsiranda daugiau jėgų, stiprybės. Kiekvienas požymis ir veiksmas, bylojantis, kad mažylis sparčiai vejasi bendraamžius ir daro tai, kas anksčiau nepavykdavo (pats, be pagalbos, išsituština, maitinamas neužspringsta), teikia vilties ir džiaugsmo. Tačiau tiesa tokia, kad neišnešiotuko sveikatos būklė gali netikėtai pablogėti. Vaikutis yra jautresnis aplinkos poveikiui, gali susirgti, užsikrėsti infekcinėmis ligomis. Gydytojai gana atsargiai vertina kiekvieną vaiko ,,stiprėjimo“ požymį. Net matydami, kad mažylis sparčiai vystosi, negali garantuoti, kad viskas ir toliau taip sėkmingai klostysis. Pasitaiko netikėtumų. Todėl natūralu, kad tėvai nuolat jaučiasi neužtikrintai, jų neapleidžia nerimas. Jį išsklaidyti gali padėti gydytojas. Nebijokite klausti. Net jei klausiama to paties antrą ar trečią kartą. Kadangi mamos organizmas persitvarko, natūralu, kad ji gali iškart neįsiminti sakomos informacijos. Ji išgirsta, supranta, bet kitą kartą ir vėl užduoda tą patį klausimą. Gydytojai tai suvokia ir stengsis viską paaiškinti dar kartą. Blogiau, kai ieškodamas atsakymo žmogus prikuria nebūtų dalykų, dažniausia slegiančių ir negatyvių.

Beje, specialistai atkreipia dėmesį, kad nereikėtų atsakymų ieškoti socialiniuose tinkluose ar interneto paieškos laukelyje įrašius raktinį žodį. Tokia informacija gali stipriai suklaidinti, nes kiekvieno vaiko ligų ar negalavimų požymiai gali stipriai skirtis. Todėl tai, ką patyrė vieni tėvai, nebūtinai išgyvens kiti. Viskas priklauso tik nuo konkretaus naujagimio sveikatos būklės ir tik vaikelio gydytojas, žinodamas sveikatos istoriją, gali tiksliai atsakyti į užduodamus klausimus.

Mamos ir tėčio jausmai

Iš pradžių dažniausiai lydi bejėgystė ir baimė. Kiek vėliau apima nusivylimas ir liūdesys. Juk prarasta išsvajota gimdymo akimirka, kuri turėjo būti jaudinama, pakili. Tėvai gali jausti pyktį ant visų: savęs, kitų šeimos narių, gydytojo, netgi mažylio. Gali kankinti kaltės jausmas, kai intensyviai ieškoma kaltųjų. Gali atsirasti noras užsisklęsti nuo pasaulio. Atrodys, kad laikas sustojo, o jūs esate atskirtas nuo gyvenimo. Nesinori su niekuo bendrauti. Galite patirti prieštaringų jausmų – meilę, prisirišimą, atskirtį. Normalu nesusivokti ir tarsi bijoti prisirišti prie vaiko, kurio ateitis šiuo metu gana miglota.

Tėvų jausmai po priešlaikinio gimdymo yra natūralūs ir suprantami. Svarbu leisti sau juos išgyventi, ieškoti palaikymo ir prisiminti, kad šiame kelyje šeima nėra viena.