Laboratoriniai ir radiologiniai tyrimai

Tyrimai yra neatsiejama neišnešioto naujagimio priežiūros dalis. Nors tėvams jie dažnai kelia nerimą, būtent tyrimų pagalba gydytojai gali laiku pastebėti pakitimus ir parinkti tinkamiausią gydymą.

Laboratoriniai tyrimai

Neišnešioto naujagimio būklę stengiamasi stebėti ir įvertinti kuo švelnesniais – neinvaziniais būdais. Tačiau neišvengiama ir invazinių, kurie būtini norint nustatyti ligos priežastį ar įvertinti jos eigą. Tyrimams gali būti imamas ne tik kraujas, bet ir kiti organizmo skysčiai, pavyzdžiui, smegenų skystis.

Kraujo tyrimai. Kraujas tyrimui gali būti imamas iš rankų, kojų ir galvos venų. Jei naujagimis labai mažas ar sunkiai serga, kraujo galima paimti į bambos veną ir arteriją įkišus plonų kateterių. Jei tyrimui kraujo reikia labai mažai, imama iš kulniuko, rečiau – iš piršto. Iš kulniuko kraujo, ypač pirmomis gyvenimo dienomis, gali būti imama 4–6 kartus per parą.

Viena dažniausių priežasčių, kodėl reikia atlikti kraujo tyrimą, – priešlaikinį gimdymą sukėlusi infekcija, kuria galėjo užsikrėsti ir vaikas. Todėl iš ką tik gimusiojo kraujas imamas siekiant atlikti bendrąjį ir (arba) biocheminį tyrimą. Tai labai svarbu, nes pagal jo rezultatus gydytojas sprendžia, ar naujagimiui reikia skirti antibiotikų ir kuriam laikui.

Atliekant bendrąjį kraujo tyrimą vertinamas eritrocitų, leukocitų, trombocitų kiekis. Jei naujagimis užsikrėtęs infekcija, jų kiekis paprastai būna pakitęs. Kraujo biocheminiai infekcijos žymenys (C reaktyvusis baltymas, prokalcitoninas) padeda nustatyti infekciją ir tada galima apsispręsti dėl tolesnio gydymo. Įtariant infekciją visuomet paimamas kraujo pasėlis ir specialiose terpėse bandoma išauginti bakterijų, kurios gali būti išplitusios po mažylio organizmą. Jeigu tokios bakterijos išauga, nustatoma, kaip jas veikia tam tikri antibiotikai. Tada pasirenkamas tinkamiausias, vaistas t. y. tas, kuriam bakterija nėra atspari.

Neišnešiotų naujagimių eritrocitų gyvavimo laikas gerokai trumpesnis nei suaugusiųjų ar vyresnių vaikų, todėl jiems, kitaip nei kitiems kūdikiams, dažniau gresia mažakraujystė. Šia liga galima susirgti ir tada, jei tenka dažnai imti kraujo tyrimams ar į galvos smegenis, į poodį bei kitus vidaus organus išsilieja kraujas. Siekiant išvengti mažakraujystės, neišnešiotiems naujagimiams kartais tenka perpilti donorų kraujo.

Smegenų skysčio tyrimai. Jeigu neišnešiotam naujagimiui įtariama centrinės nervų sistemos infekcija, dažniausiai – smegenų dangalų infekcinis uždegimas (meningitas), norint ištirti paimama smegenų skysčio (likvoro). Tokiu atveju atliekama juosmeninė punkcija (specialia adata duriama tarp dviejų stuburo slankstelių apatinėje juosmens dalyje). Procedūra atliekama naujagimį nuskausminus. Likvoro sudėties pokyčiai leidžia nustatyti infekciją, o jos sukėlėjai gali būti išauginami specialiose terpėse. Turėdamas šią informaciją gydytojas gali imtis efektyvių priemonių.

Šlapimo tyrimas. Šlapimo tyrimu gali būti nustatoma šlapimo organų infekcija arba įvertinama inkstų bei kitų organų veikla. Dažnai svarbu išsiaiškinti, kaip dažnai naujagimis šlapinasi. Todėl matuojamas per parą surinkto šlapimo kiekis. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai atlikti paprasta. Tam naudojami specialūs šlapimo surinkimo maišeliai arba į šlapimo pūslę įkišamas kateteris.

Radiologiniai tyrimai

Tai specialieji tyrimai, kurie daug tiksliau gali parodyti vieno ar kito naujagimio organo struktūrą, funkcinę veiklą ar pažeidimo pobūdį ir laipsnį. Šiai grupei priklauso ultragarso, rentgenologinis ir magnetinio rezonanso tyrimai.

Ultragarso tyrimas. Plačiausiai naudojamas ultragarso tyrimas, kitaip vadinamas echoskopija. Ultragarso aparatu galima tirti galvos smegenis, širdį, kepenis, tulžies pūslę, blužnį, inkstus, plaučius ir kitus organus. Tai leidžia įvertinti, kaip išsivystę naujagimio organai, parodo įgimtas anomalijas ir ar nėra uždegimų. Audinių ir organų struktūra apžiūrima naudojant aukšto dažnio garso bangas. Toks tyrimas visiškai nepavojingas: neturi jonizuojančios spinduliuotės poveikio, yra neskausmingas, jį galima atlikti net neišimant naujagimio iš inkubatoriaus, taip pat nereikia nutraukti kito taikomo gydymo, pavyzdžiui, ir toliau galima palaikyti dirbtinį kvėpavimą. Dažniausia tyrimui nereikia specialaus pasiruošimo. Tik retais atvejais, pavyzdžiui, norint išsiaiškinti geltos priežastį, prieš atliekant kepenų, tulžies latakų ir tulžies pūslės echoskopiją, naujagimis turi būti nemaitintas 8 valandas.

• Darant galvos smegenų echoskopiją (neurosonoskopija) nustatoma, kaip išsivysčiusios smegenys, kokia jų kraujotaka. Ši procedūra parodo smegenų kraujosruvas, dėl deguonies trūkumo atsiradusius smegenų pakitimus ar anomalijas. Neišnešiotiems naujagimiams šis tyrimas atliekamas ne vieną kartą, net ir tada, jei pirmojo tyrimo metu jokių nukrypimų nuo normos nebuvo rasta. Pasirodo, kai kurie pakitimai išryškėja ne iš karto, o po kelių savaičių ar net mėnesio. Kada vėl atlikti echoskopinį tyrimą, nusprendžiama atsižvelgus į pirmojo tyrimo rezultatus, paciento ligos eigą.
• Širdies echoskopijos tyrimas būtinas norint nustatyti įgimtas širdies ydas ir jų pobūdį. Neišnešiotiems naujagimiams dažnai diagnozuojamas vis dar funkcionuojantis atviras arterinis latakas (AAL) – tai kraujagyslė, jungianti aortą su plaučių arterija, kuri nėštumo metu yra svarbi vaisiaus kraujotakai, tačiau jam gimus turi užsiverti ir sunykti.
• Vidaus organų echoskopija padeda nustatyti įvairius apsigimimus, nuo uždegimo kilusias ar kitas ligas.
• Klubų sąnarių, kaulų echoskopija parodo, kaip formuojasi sąnariai (vadinamąsias displazijas, t. y. neišsivystęs ir dėl to nestabilus klubo sąnarys – dažna įgimta naujagimių yda), ar yra išnirimų, lūžusių kaulų.

Rentgenologinis tyrimas. Taikant rentgenologinį tyrimą naudojama jonizuojanti spinduliuotė, t. y. daromos rentgeno nuotraukos. Pastaruoju metu šios nuotraukos nedaromos ant specialios fotojuostos, yra suskaitmeninamos. Tad nuotraukų kokybė dabar daug geresnė, o aparatai skleidžia gerokai mažiau rentgeno spindulių. Šis tyrimo būdas ypač praverčia diagnozuojant plaučių, širdies, virškinimo sistemos būklę bei ligas (plaučių nebrandumą, uždegimą, atelektazes, pneumotoraksą, diafragmos išvaržą, stemplės atreziją, nekrozuojantį enterokolitą ir kt.), kaulų lūžius, kaulų čiulpų uždegimus ir kita.

Kompiuterinė tomografija. Tai šiuolaikiškesnis rentgenologinio ištyrimo būdas. Tyrimo metu organas arba organo dalis analizuojama vizualiai atliekant daug plonų pjūvių. Taip organą galima apžiūrėti labai detaliai ir nustatyti net menkiausius pokyčius. Tai ypač informatyvus tyrimas, juo nustatomos pažeidimo ar auglio ribos, pobūdis ir t. t. Atliekant tyrimą jonizuojančios spinduliuotės, tenkančios ligoniui, dydis mažai skiriasi nuo įprastinio rentgenologinio tyrimo.

Magnetinio rezonanso tyrimas. Atliekant šį tyrimą aplink pacientą sukuriamas elektromagnetinis laukas, leidžiantis gauti itin detalius organizmo vaizdus be jonizuojančio spinduliavimo. Šis metodas padeda tiksliau įvertinti organų struktūrą, aptikti galimas anomalijas ar pažeidimus. Kadangi tyrimo metu naujagimis turi išlikti visiškai ramus, prireikus jam gali būti skiriami raminamieji vaistai arba taikoma bendroji nejautra.

Kiekvienas tyrimas suteikia svarbios informacijos apie vaiko būklę. Suprasdami jų paskirtį, tėvai gali jaustis ramiau ir labiau pasitikėti gydymo procesu.