„Kartais mane apleisdavo viltis. Sunkiausia būdavo žiūrėti į savo mažylį. Vienas tokiame dideliame inkubatoriuje, subadytas, paskendęs tarp vamzdelių ir laidelių… Šalia jo padėtas 5 ml švirkštas atrodė milžiniškas. Vaikelio odelė buvo tokia plonytė, kad švietė kiekviena gyslelė ar kapiliaras, o ant priklijuoto pleistro jį nuimant likdavo odos gabalėlių ir tose kūnelio vietose atsirasdavo žaizdų. Išeidavau iš reanimacijos pati nebežinodama, ko noriu. Tada meldžiau Dievo: arba pasiimk jį tuojau pat ir nutrauk jo kančias, arba palik jį mums ir padėk jam kabintis į gyvenimą. Turbūt mano maldos buvo išgirstos, nes Antanėlio padėtis stabilizavosi. Diena po dienos skaičiavome kiekvieną priaugtą gramą, tikimybė išgyventi didėjo. Juk dabar procentinė tikimybė jau buvo ne 0 % , bet 10 %, 20 %, 30 %, 50 % ir t. t. Mums pranešė, kad sūnelis bus perkeltas į Santaros klinikų reanimacijos skyrių, tad sustiprėjo viltis, jog viskas bus gerai. Tačiau ir ten išgyvenau nerimastingą laukimą, mačiau pasiaukojamą gydytojų darbą ir rūpestį. O Antanėlis augo. Augo ir stiprėjo. Ir mudu su vyru buvome šalia. Į Santariškių ligoninę važinėjome kaip į darbą. Stengėmės, kad mūsų sūnelis jaustų, jog esame šalia ir galvojame apie jį, kad mylime jį ir norime būti kartu“, –pasakojo 24 savaitę gimusio Antanėlio mama.