„Sunku žodžiais apibūdinti savo, turbūt ir vyro, būseną bei jausmus tuo metu. Iš pradžių buvo apėmęs šokas, viską suvokiau kaip pro rūką… Paskui apėmė neviltis, liūdesys, nežinia, nerimas, netgi pyktis… Niekada nepamiršiu mūsų pirmojo susitikimo su sūneliu – jis toks mažytis, bejėgis, apraizgytas laideliais, o aš nieko negaliu padaryti, tik stovėti šalia inkubatoriaus ir stengtis neverkti. Iš pradžių buvo net sunku suvokti, kad šis mažytis žmogiukas, mūsų vaikelis, ką tik saugiai tupėjęs pilvelyje, dabar jau yra čia, tame stikliniame namelyje, toks trapus ir vienišas… Juk viskas turėjo būti ne taip… Labai ilgėjausi nėštumo, pilvuko, mažiuko judesių ir spyrių. Netgi dabar nužiūrėjus kokią nėštukę su didesniu pilvuku, apima keistas ilgesys“, – prisiminė 31 savaitę gimusio Tito mama.