#2/3 Vaiko netektis: kaip netektis paveikia porą, šeimą ir vaikus

Iš straipsnių ciklo „Vaiko netektis“

Vaiko netektis – viena sudėtingiausių patirčių šeimos gyvenime. Šiame trijų dalių cikle aptariame emocinius gedėjimo etapus, netekties poveikį šeimai bei tai, kokia pagalba gali padėti išgyventi šį laikotarpį.

Netektis paveikia ne tik vidinį žmogaus pasaulį, bet ir visą šeimos sistemą. Šiame straipsnyje aptariame, kaip keičiasi santykiai, mąstymas ir vaikų reakcijos.

Kognityviniai pokyčiai po netekties

Patys gedintieji neretai pastebi, kad jų mąstymo procesas taip pat paveiktas artimo asmens mirties. Juk sugriūva ateities svajonės, keičiasi gyvensena, pakinta išorinė aplinka, tačiau vidinis žmogaus suvokimas, jo pasaulėvoka lieka tokia pati, todėl atsiranda neatitiktis tarp tikro ir susikurto pasaulėvaizdžio. Daugeliui žmonių labai sunku suvokti šiuos du pasaulius kaip vieną ir tą patį, vientisą; tai gali nuvarginti ir net sutrikdyti protą. Dėl šio nevientisumo kilę mąstymo sutrikimai pasireiškia atminties pablogėjimu, interesų susilpnėjimu arba praradimu, pablogėjusia dėmesio koncentracija, pasitenkinimo pojūčio praradimu, dezorientacija, bejėgiškumu, identiškumo praradimu. Daugelis šių simptomų, dažniausiai susijusių su dėmesio sutelkimu, per tam tikrą laiką išnyksta savaime, tačiau kai kurie, ypač liečiantys socialinę ir asmeninę tapatybę, gali išlikti ilgiau, ir tada reikalinga specialistų pagalba.

Moterų ir vyrų gedėjimo skirtumai

Pastebėta, kad moterų ir vyrų liūdesys kažkiek skiriasi. Būdingesnis moterų atsakas – baimė, liūdnumas, ašaros, tuštumos pojūtis, pyktis, pavydas, kaltės jausmas, savo vertės suvokimo praradimas. Vyrus dažnėliau slegia bejėgystė, nenaudingumas, pagalbos nebuvimas, pyktis, frustracija (jausmas, kad viskas žlugo), kaltės jausmas, baimė arba jausmų slopinimas. Tokie išgyvenimai atsiliepia ir tarpusavio santykiams: sutuoktiniai ima užtrukti darbe, tvarkydami įvairiausius reikalus, ar ilgiau nei anksčiau pabūti bažnyčioje. Taip pat ilgą laiką gali būti sumažėjęs seksualinis aktyvumas. Skausminga patirtis vienas poras atitolina, o kitas suartina. Tie, kurie labiau linkę tarpusavyje pasidalyti mintimis, padeda vienas kitam, nes bendraujant, kalbantis ir priimant kito išgyvenimus, mažinama įtampa, atgyja pasitikėjimas, mažiau kenčiama nuo kaltės ir kitų jausmų.

Kaip vaikai išgyvena netektį

Brolio ar sesers mirtį išgyvenantys vaikai, būdami nepatyrę liūdėtojai, šią situaciją priima kaip itin sukrečiančią, ir jei suaugusieji dėl didelio skausmo neatkreips į juos dėmesio, šiems gali prasidėti streso sukeltos neadekvačios reakcijos: šlapinimąsis naktį į lovą, tikų atsiradimas, dėmesio nesukoncentravimas, užsidarymas savyje, nenatūralus gerumas arba agresyvumas ir pan. Vaikai kaip niekas kitas dar labiau linkę prisiimti kaltės jausmus: ar tik ne dėl manęs sesutė ar broliukas mirė? Ar ir aš mirsiu? Jei būčiau geriau elgęsis, gal sesutė ar broliukas nebūtų miręs? Vaikai taip pat nori jaustis įvykių šeimoje dalyviai, todėl vertėtų su jais pasišnekėti. Tačiau atsargiai! Tik tiek, kiek jie nori žinoti ir kiek pagal savo amžių gali suprasti. Svarbiausia kalba yra meilė ir dėmesio rodymas. Jei vaikai išsiunčiami iš namų į kitą aplinką, pas artimuosius ar draugus, tokiu būdu norint nuslėpti sielvartą ir juos apsaugoti nuo skausmo, padarysime dar daugiau žalos jų jautriai sielai.

Netektis paliečia visus šeimos narius – net jei kiekvienas ją išgyvena skirtingai. Vieni užsisklendžia, kiti kalba, vieni verkia, kiti tyliai kenčia. Atviras bendravimas, pagarba skirtingiems gedėjimo būdams ir jautrumas vaikų išgyvenimams padeda išlaikyti ryšį net sudėtingiausiu laikotarpiu. Svarbiausia – neleisti skausmui atskirti vienas kitą.

Jei dar neskaitėte pirmosios ciklo dalies apie emocinius gedėjimo etapus, kviečiame su ja susipažinti – ji padės geriau suprasti vidinius išgyvenimus. Trečiojoje ciklo dalyje rasite praktinius patarimus, kaip padėti gedintiems ir kodėl atsisveikinimas su vaikeliu yra svarbi gijimo dalis.