Leonas: ,,Į ligoninę ėjau pasišokinėdamas.“
Tėvų stiprybė kartais gali būti matuojama ne užspaustomis ašaromis, o gebėjimu nešti šviesą ir džiaugsmingą viltį. Toks yra tėtis Leonas. Nors vėliau jis pripažino, kad jausmų buvo tiek daug, jog daugelis to mėnesio prisiminimų liko tarytum rūke. Tuomet šeima gyveno Varšuvoje, ir ten gimė jų pirmagimė Viltė – 28-ąją nėštumo savaitę.
Ar vyrai neverkia? „Verkia, – sako Leonas, – jausmai buvo neįtikėtini. Dvi savaitės nerimo, minčių chaoso, o mažylės išvaizda gąsdino – lyg ateiviukė. Tačiau kažkas viduje prabudo, greičiausiai, tėviškas instinktas: juk aš matau bejėgį vaiką, turiu padaryti viską, kad Viltė išgyventų.“ Leonas mintyse net kūrė ateities iliuzijas, kaip jie po daugelio metų su dukrele smagiai žais. Tai sustiprino viltį, ryžtą ir gebėjimą liūdnas emocijas čia ir dabar palikti už durų. Juk tuo metu jis vienintelis buvo sveikas ir jo mylimiausi žmonės – visa jo šeima – ligoninėje – žmona po operacijos, dukra – inkubatoriuje. Jis gali būti, ir turi būti stiprus, kaip uola. Ir buvo. Kai po darbų kasdien skubėdavo jų lankyti, sako, į ligoninę eidavo pasišokinėdamas – spinduliuodamas džiaugsmą ir aplink skleisdamas geras emocijas.
Vėliau gimė Rojus – nors savo laiku, bet su savais iššūkiais.
„Tėvystė, – sako Leonas, – tai įsipareigojimas ir didžiulė atsakomybė.“
