Išvysti pasaulį, grožėtis žydinčiomis gėlėmis, stebėti skraidančius paukščius, šokinėti per jūros bangas, Džiugas labai skubėjo. Būti šiltose mamos įsčiose jam jau buvo pabodę. Buvo dar tik besibaigianti 25 – oji nėštumo savaitė. Nusprendė savo skubėjimu pradžiuginti mamą ir 2001 – ųjų metų rugpjūčio 24 dieną, per šv. Baltramiejų, pasisveikino labai silpnu balseliu. Šį balselį tebegirdžiu ir dabar. Nepriglaudžiau sūnaus prie savo krūtinės, nes gimė labai mažas ir silpnas. Gydytojai tuoj pat kūdikėlį nusinešė į man nesuvokiamą nežinią. Po kiek laiko suvokiau, kad mane veža koridoriumi ir atsidūriau lyg požemių karalystėje. Visa savo esybe drebėjau, jaučiau besirūpinančių gydytojų nerimą. Atėjus gydytojui manęs paklausti kaip jaučiuos, klausdavau vienintelio klausimo:
Gydytojau, kaip mano vaikelis?
Niekas nieko nežadėjo, tik ramino. Buvo sunku, labai sunku …
Aplankiau savo Džiugą tik antrą jo gyvenimo dieną. Gulėjo inkubatoriuje mažas žmogeliukas, apraizgytas laideliais, ant galvytės uždėta mažytė mažytė kepurytė. Verkė vienas gulėdamas, balselis silpnas, bet tuo balseliu buvo viskas pasakyta – noriu greičiau būti kartu. Pravėrusi inkubatoriaus langelį, norėjau paglostyti mažytę rankytę, o jis čiupo už mano piršto ir nepaleido. Ilgai stovėjau ir verkiau. Ant inkubatoriaus šono kabėjo mažas užrašas – Tamašauskas, 2001m. rugpjūčio 24 diena, vyriška lytis, svoris 840 gramų, ūgis 34 сentimetrai.
Lankiau sūnų kas valandą. Kai ateidavau, jis pakreipdavo savo galvytę, šypsodavosi ir žiūrėdavome vienas į kitą.
Po savaitės iš Vilniaus gimdymo namų, mus perkėlė į Santariškių neišnešiotų naujagimių reanimacijos skyrių. Visur tyla, tik pypsi įjungti gyvybę palaikantys prietaisai. Kai Džiugui iš galvytės paėmė kraują, į skyrių leido įeiti ir man. Mano kūdikis gulėjo vėl pajungtas įvairiais laideliais ir ramiai miegojo. Priėjusi gydytoja Sungailienė ramiai pasakė, kad klausčiau viską kas mane neramina. Į visus man nerimą keliančius klausimus, atsakydavo kiekvienas tądieną budėjęs gydytojas ir visas medicinos personalas. Praėjo savaitė, po to antra. Skyriaus vedėjas A.Liubšys, visada linksmai nusiteikęs, pasakė, kad jau galėsime keliauti į Neišnešiotų naujagimių skyrių. Kažin kodėl man pasidarė labai baisu. Vedėjo paprašiau, kad leistų mums čia dar pagyventi. Ir leido. Lankydavau sūnų kas dvi valandas, vėliau ir kas valandą. Eidama tamsiais ligoninės koridoriais melsdavau Dievą, kad tik viskas Džiugui būtų gerai. Atėjusi, ištisas valandas, mintimis ir balsu kalbinau Džiugą laikydama sau ant krūtinės. Gyvenome šiame skyriuje visą mėnesį. Tai ką darė čia dirbantys gydytojai, nepamiršiu niekada. Rašau ir rieda ašaros. Lenkiu galvą ir tariu pačius nuoširdžiausius padėkos žodžius šiame skyriuje dirbančiam personalui.
Kai pradėjome kitą savo kelionės atkarpą, mus taip pat supo jautrios ir nuoširdžios Neišnešiotų naujagimių skyriaus gydytojos ir seselės. Pasitiko mus rami ir nuoširdi skyriaus vedėja A.Našlėnienė. Čia Džiugas pradėjo po lašelį pats gerti mano pieną. Reanimacijos skyriuje, buvo maitinamas per zondą. Čia jam buvo daromi masažai, pirmą kartą maudėsi vonelėje, pirmą kartą į lauką išėjome be jokių pajungtų laidelių.
Štai tokia mano Džiugo buvo pradžių pradžia. Dabar jam trylika metų. Sūnus domisi gamtos mokslais, stebi paukščius, parašė knygą. Džiugas – didysis kelionių mėgėjas. Džiaugiuosi jo kiekvienu pasiektu rezultatu.