Margaritos Kovos Kelias: Meilė, Stiprybė Ir Neužgesusi Viltis
Tai istorija apie motinos ir dukters kelionę per sudėtingus išbandymus, kupiną meilės ir pasiaukojimo. Margarita įveikė daugybę medicininių iššūkių, o jos tėvai nepalūžo, stiprindami vienas kitą viltimi ir kantrybe. Ši patirtis ne tik sustiprino šeimą, bet ir tapo įkvėpimu kitoms šeimoms, susiduriančioms su panašiais išbandymais.
Margaritos mama pasidalino naujienų portalui jautria istorija, kuria dalinamės su Jumis
„Tai buvo pirmas mano nėštumas, – sako vilnietė Asta. – Gerai jaučiausi, tik retkarčiais „patempdavo” pilvo apačią. Neįtariau nieko bloga, maniau, tai būdinga visoms besilaukiančioms moterims, jokių kitų požymių, kad kažkas ne taip, ir nebuvo. Pamenu, buvo graži birželio diena, mano nėštumui – 26 savaitės. Skubėjau po darbo pas gydytoją sužinoti vaikučio lyties, tačiau ji echoskopu apžiūrėjusi kūdikį pasakė, kad „šokinėja” vaikučio pulsas ir kuo skubiau reikia vykti į Antakalnio klinikas.
Tuomet mane ištiko šokas, kurio net apibūdinti nemoku – atvykau svajodama apie tai, kokios spalvos drabužėlius savo kūdikiui pirksiu – rožinius ar žydrus, o iš kabineto išėjau nejausdama kojų, kūno, nieko negirdėdama ir nematydama. Antakalnio klinikose jau laukė gydytojų konsiliumas – ne viską pamenu, ką sakė medikai, nes negalėjau tuo metu blaiviai mąstyti.
„Po dviejų valandų man atliko cezario pjūvį. Taip trimis mėnesiais anksčiau, negu tikėjomės, gimė Margarita. Mano mažytė svėrė 960 g ir buvo 35 cm ūgio, lyg nepilnas cukraus pakelis. Pamačiau ją po kelių dienų, kai galėjau atsikelti iš lovos. Pamenu, ėjau pas savo dukrytę ir nežinojau, kokią ją išvysiu, nes niekas mūsų „neprijaukina” iš anksto prie per anksti gimusio kūdikio. Pamačiusi savo mažylę patyriau labai keistą jausmą – tarsi būčiau nėščia, dar su pilveliu, bet tas pilvelis jau ne manyje, o kažkur šalimais.
Vyras jautėsi ne ką geriau – išvyko atvežti mano paso, tačiau nuvykęs namo pamiršo paimti, grįžo tuščiomis ir vėl važiavo namo. Kol mes negalėjome susigaudyti, kas vyksta, išgirdome gydytojų žodžius: „Trauksime vaiką…” Ką tai reiškė, nelabai žinojau… Aš nieko nenutuokiau apie vaikučius, gimusius prieš laiką, neturėjau supratimo, kaip jie atrodo, neturėjau nė mažiausių įtarimų, kad mums gali taip nutikti, ir net nežinojau, kad vaikai gali gimti nenumatytu laiku”.
Aš stoviu ir žiūriu į jį, stebiu. Nebuvau pasiruošusi šiam vaizdui, kaip ir pačios dukters gimimui. Tuo metu negalėjau suvokti, mano ar ne mano vaikas, apraizgytas laideliais, ten guli. Gydytojai nieko nežadėjo, sakė, kol kas svarbiausia, kad Margarita išgyventų tris paras. Prie kūdikio prijungtas aparatas, pranešdamas, kad mažylė pamiršta kvėpuoti, pypsėjo, bet ji kovojo, nors pati nemokėjo nei valgyti, nei kvėpuoti, nei verkti. Vieną akimirką būklė pagerėjo, atsirasdavo vilties, kitą vėl būdavo kritinė. Laukimas, ar mūsų mergaitė išsikapstys, buvo pats ilgiausias gyvenime, su niekuo nepalyginamas ir nenusakomas. Margaritos svoris po truputį, po gramelį, ėmė augti ir po devynių dienų mus iškėlė į Santariškių intensyvios terapijos skyrių.”
„Kai gimsta ankstukas, sunku ne tik tėvams, bet ir artimiesiems, draugams. Jie nežino, ką sakyti, sveikinti ar ne gimus vaikeliui, ko gali klausti, o ko ne. Tuo metu, kai gimė Margarita, mes norėjome atsiriboti nuo viso išorinio pasaulio, nuomonių ir pašalinių minčių, tačiau kad draugams nereikėtų kankintis ir galvoti, kaip mums sekasi, sukūrėme elektroninį dienoraštį.
Stengėmės rašyti jame tik pozityviai, kad jokia negera mintis nepadarytų žalos mūsų gležnutei dukrytei. Parašėme ir apie širdelės operaciją. Pamenu, ją atlikti gydytojai nusprendė, kai Margarita svėrė 800 g (po gimimo jos svoris nukrito ir labai lėtai vėl ėmė kopti į viršų, tad tie 800 g jau buvo laimėjimas). Buvo atviras jos širdelės arterinis latakas, kad susireguliuotų kraujotaka, jį reikėjo mechaniškai užverti.
Bėda būdinga ankstukams ir tokios operacijos klinikose buvo atliekamos, bet vis dėlto niekaip negalėjau suprasti, kaip galima operuoti mažutį kūdikį, kai gydytojų plaštakos ir pirštai tokie dideli. Operacija pavyko, tačiau Margarita labai sunkiai atsigavo po narkozės. Tuo metu ji gulėjo reanimacijoje, o mes namuose laukėme, kol ją vėl iškels į palatą.
Važiuodavome kasdien pas ją, pabūdavome po kelias valandas – ir vėl namo. Kartą paskambinau paklausti, kaip dukrytė laikosi, išgirdau atsakymą, kad gydytojai nežino, ar išgyvens. Niekad nepamiršiu, kaip tuomet mes keturpėsčiom bėgome į mašiną, lėkėme į skyrių, bet kai atvykome, dukrytei jau buvo geriau, būklė šiek tiek pagerėjo. Ta nežinia, nuotaikų svyravimai priminė amerikietiškus kalnelius, kartais būdavo tiek daug vilties, o po akimirkos, žiūrėk, jos vienas kitas lašas likęs. Ligoninėje jautėmės geriau nei namuose, nes čia visi kampai tušti, neaišku kur dėtis, ką veikti, ką mąstyti.”
„Po operacijos praėjus trims savaitėms man buvo leista pirmąkart paimti ant rankų savo vaiką. Galvojau, koks bus jausmas, kai ją glausiu prie širdies? Iki tol visą mėnesį tik žiūrėjau į inkubatorių, galėjau paliesti mergaitės rankytę, bet jausmas, kai mažas vaikutis prisiglaudė prie krūtinės, su niekuo nepalyginamas. Margaritą buvau išmokusi atmintinai, žinojau kiekvieną jos linkį, visus odos nelygumus, veido bruožus. Tuo metu ji nesvėrė nė kilogramo, bet glaudėsi prie manęs taip, tarsi norėtų sugerti į save visą mamos kūno šilumą. Laikiau ją taip arti savęs ir tikėjau, kad niekada nereikės paleisti. Daug padėjo ligoninės slaugutės, kurios ramino, kad niekas negali atsakyti į klausimą, kaip bus toliau, kad būtina apsišarvuoti kantrybe.
Netrukus mūsų laukė dar viena naujovė, nes sužinojome, kad iškels į kitą skyrių, kuriame mamos kaip bitutės pačios šokinėja apie savo vaikus. Tai buvo nauja patirtis, tačiau įtampa niekur nedingo. Nuo šiol manęs laukė darbas septynias dienas per savaitę po 24 val. per parą: reikėjo nusitraukinėti pieną, maitinti, vystyti, prižiūrėti, o naktimis klausytis aparatūros ir jai supypsėjus pažadinti kūdikį, kad vėl pats kvėpuotų.
Dar buvo begalė procedūrų, tyrimų ir nesibaigiančio laukimo: kada gi ji sustiprės tiek, kad mus išleis namo. Margarita susirinko visas ankstukams būdingas bėdeles: didžiulė bėda buvo mažakraujystė, mat jai teko kelis kartus perpilti kraują, taip pat jai buvo atlikta akyčių operacija, kad galėtų matyti, o prieš pat išvykstant namo dar buvo išoperuota kirkšnies išvarža. Vėl teko gultis kelioms dienoms į reanimaciją, tačiau šįkart Margarita jau svėrė 2 kg ir mums nebuvo taip baisu.”
„Po dviejų mėnesių su Margarita grįžome namo. Didžiausios baimės jau buvo praėjusios, tačiau tas sunkus gyvenimo laikotarpis, psichologinės traumos, manau, kiekvienai ankstuko mamai atsiliepia ir vėliau. Kai augo Margarita, mes ją stebėjome pro didinamąjį stiklą, jautriai reagavome į kiekvieną ligelę, o kartu buvome sukaupę daug žinių.
Pamenu, atvykusiai apylinkės gydytojai apžiūrėti Margaritos papasakojau visą jos istoriją, kalbėjau medicininiais terminais, tad gydytoja paklausė, ar aš ne medikė. Tada ir susimąsčiau, kiek daug išmokau neišnešiotų naujagimių skyriuje.
Margarita pirmuosius metus sirgo, manau, kaip ir visi kitai vaikai, nei daug, nei mažai, bet mes ją labai saugojome. Ankstukų mamos nesiveržia į viešas vietas, susibūrimus, lankytojus į namus įsileidžia kur kas vėliau – reikia jas suprasti, nes dažno ankstuko imuninė sistema nėra itin stipri ir baisu, kad gali pasigauti kokią nors bacilą.”
„Kai nusprendėme susilaukti antro kūdikio, pirmiausia „atėjo” jo vardas – Domicelė. Antro nėštumo nebijojau ir negalvojau, kad dar kartą gali gimti kūdikis prieš laiką. Svajojome su vyru apie kitą dukterį, kuri žaistų su Margarita, labai norėjome, kad mergaitės galėtų džiaugtis viena kita. Mums pasisekė, kad tarp dukterų – dvejų metų skirtumas ir jos labai gražiai papildo viena kitą. Margaritai dabar – šešeri, Domicelei – ketveri. Margarita labai meniškos sielos, o Domicelė – žemiškesnė, praktiškesnė.
Kai stebiu savo dukteris, galiu patvirtinti, kad teisingas teiginys, jog ankstukas, augdamas su laiku gimusiu vaiku, lengviau apsipranta pasaulyje. Pavyzdžiui, mūsų Margaritai yra sunku prisiminti skaičius, tad jai padeda Domicelė. Kai dukterys žaidžia kartu, Margarita greičiau visko mokosi. Ankstukai yra pratę prie slaugymo, dėmesio, yra emociškai jautresni, tad nejučiomis „išsunkia” tėvus, o šie nelabai suvokia, kodėl pavargo nuo savo vaiko. Taip yra, nes ankstukai judrūs, aktyvūs, bet kai supranti, kad jie tiesiog tokie yra, atsiranda ir daugiau kantrybės.
Labai dažnai ankstukams sunku susikaupti ties viena veikla, įsiminti informaciją ir jie mokyklose būna paprasčiausiai „nurašomi”. Iš tiesų ankstukams reikia tą informaciją pateikti šiek tiek kitaip, nes kai kuriems įprasti metodai netinka. Tačiau tiek mokytojai, tiek visuomenė turėtų suprasti, kad ankstukams, kad jie galėtų gerai mokytis ir prisitaikyti prie pasaulio, reikia truputėlį daugiau pagalbos, kitokio mokymo. Todėl ir norisi kalbėti apie šiuos vaikus, kad visi mes geriau suprastume ir pažintume juos.”
26 nėštumo savaitę pagimdžiusi Asta – atvirai apie tai, ką teko patirti
Kiek patiria mamos, prieš laiką pamigdžiusios kūdikį, žino tik jos pačios. Jos iškenčia ilgą laukimą, gerųjų ir blogųjų emocijų antplūdį, nežinią. Tačiau grįžusios su paaugusiu kūdikiu į namus jaučiasi stiprios tarsi plienas. Stipresnės už kitas mamas…
Visą straipsnį skaitykite čia.
