#3/3 Vaiko netektis: kaip padėti gedintiems ir ką svarbu žinoti apie atsisveikinimą

Iš straipsnių ciklo „Vaiko netektis“

Vaiko netektis – viena sudėtingiausių patirčių šeimos gyvenime. Šiame trijų dalių cikle aptariame emocinius gedėjimo etapus, netekties poveikį šeimai bei tai, kokia pagalba gali padėti išgyventi šį laikotarpį.

Artimųjų žodžiai ir veiksmai po vaiko netekties gali turėti didelę reikšmę. Šiame straipsnyje aptariame, kokia pagalba iš tiesų padeda.

Kas iš tikrųjų padeda gedintiems

Tammie Thomson knygoje „Gedėjimo kelionė“ (Journeys through grief) pateikė tėvų mintis apie jų skaudžią patirtį. Štai keletas atsakymų į klausimą „Koks buvo geriausias dalykas, kuris Jums padėjo gedėjimo procese“:

• Mūsų išklausymas. Supratimas, kad mes taip galime jaustis metų metus. Kalbėjimasis apie Annie ir pripažinimas, kad mes esame mama ir tėtis. Annie yra mūsų dukra, o ne miręs kūdikis. /Alicija/
• Tiesiog buvimas su mumis, kad pakalbėtų ir suprastų ./Annie/
• Netrukdymas man gedėti taip, kaip noriu. /Annie/
• Neapsimetinėjimas, kad jie žino, ką aš išgyvenu. Nepasakymas man, kad aš turiu būti stipri. Pasakymas, kad aš dar ilgai kalbėsiu apie netektį ir kad skausmą pergyvenčiau man geriausiu būdu. /Belinda/
• Nepasakymas, kad aš laiminga, nes turiu sveiką vyrą ir dar du vaikus namuose ir kad turiu tuo didžiuotis! /Desda/
• Pagalba namų ruošoje ir maisto gaminime, kai slaugiau daug dėmesio ir jėgų reikalaujantį naujagimį ir gedėjau jo netekus. /Fiona/
• Tiesiog norėjosi, kad kas nors ateitų ir kalbėtų apie tai. Atrodo, žmonės dažnai laukia, kol sužeisti asmenys paprašys pagalbos, tuo tarpu šiems reikia, kad kas nors ateitų ir ištartų: „Pasakyk man, kaip tu jautiesi? Man tai iš tiesų rūpi“. Bet manau, kad kai kuriems žmonėms nesėkmė nepriimtina ir jie nežino, ką sakyti kenčiančiai mamai ar tėčiui ar kaip parodyti susirūpinimą. /Gillian/
• Pokalbis apie Timotiejaus nufotografavimą ir jo vadinimas vardu, nors sūnus buvo sunkus ligonis. /Gwen/
• Pasidalijimas išgyvenimais praradus savo kūdikį. /Jane/
• Nesakymas: „Ji ypatinga, todėl Dievas norėjo ją turėti savame sode“. Tiesiog susirgau nuo frazės „Dievas jos norėjo“. Aš jos norėjau daug labiau nei kas nors kitas! /Mandy/
• Vyro, mamos, tėvo ir kitų artimųjų pripažinimas, kad tai buvo realus, gyvas kūdikis, kuris, deja, negalėjo išvysti šio pasaulio. /Mildred/
• Kad jie galėjo man leisti kalbėti apie netektį, užuot galvoję, kad nieko tokio neatsitiko. /Robyn/
• Buvimas pajėgiam kalbėti apie kūdikį, paminint jo vardą. /Roslyn/
• Kalbėjimasis. Mano artimiesiems atrodė, kad jei jie nekalbės su manimi apie tai, aš ne taip smarkiai jausiu netektį. /Virginija/

Pagalbos galimybės

Matome, kad kalbėjimasis padeda išgyventi ir išlaisvinti viduje glūdinčius jausmus. Ir sena patarlė juk sako, kad pasidalytas skausmas perpus mažesnis. Nors Lietuvoje dar nėra priimtina taip, kaip kitose šalyse, lankyti grupinės terapijos ar savitarpio pagalbos grupę, tačiau žmonės, kuriuos vienija ta pati problema, randa vienas kitą tiesiog nejučiomis. Pas mus panašios grupės dažniau buriasi parapijų namuose ir šeimos centruose, todėl apie jas galima pasiteirauti bažnyčioje. Surastas panašus žmogus ar bendra nuoširdi malda gali būti kaip tik tai, ko šiuo metu gedinčiajam labiausiai reikia. Jei prieinamas internetas ir nenorima viešumos bei žmonių sambūrio, nesunku rasti pagalbos ir internetiniuose puslapiuose. Jei priimtiniau individualiai kalbėtis su psichologu, psichoterapeutu, socialiniu darbuotoju ar kitokiu specialistu, šitai visada įmanoma, svarbu tik kreiptis. Tokia parama aptinkama ir ligoninėse. Štai KMUK Neonatologijos klinikoje psichosocialinė praktika vykdoma jau ketveri metai.

Paskutinė vaiko kelionė

Dar vienas svarbus klausimas: kaip palaidoti vaikelį, nuo ko pradėti? 22 nėštumo savaitės gimęs naujagimis jau yra Lietuvos pilietis, todėl jo kūnelį medicinos personalas atiduoda palaidoti tėvams. Jei vaikelis gimė gyvas ir kažkiek išgyveno, tėvai pirmiausiai užregistruoja vaikelio gimimą, o po to mirimą. Jeigu kūdikis nepajėgė išgyventi arba jau gimė negyvas – registruojamas vaikelio mirimas. Visa tai atliekama savo miesto ar rajono savivaldybėje, gimimų ir mirimų registracijoje. Po to išmokamos priklausančios valstybės pašalpos, gaunama laidojimo vieta. Mažo vaikelio laidojimo apeigos yra kitokios nei suaugusiojo: jos savaip šviesios, kunigas rengiasi baltu arnotu; dažniausiai nėra šarvojimo.

Neretai tėvai išsigąsta, kad jiems reikės pasiimti tokį mažutį kūnelį. Paklausus tėvų, ar atsisveikino su savo kūdikiu, neretai išgirsti nedrąsų atsakymą: „Ne… Nenorėjau, kad tas vaizdas liktų visam gyvenimui“. Arba, jei mažylis kažkiek laiko dar gyvena, tėvai stengiasi kažkaip tolintis nuo savo kenčiančio kūdikio, kad prie jo neprisirištų. Tačiau gedėjimo specialistai patartų atvirkščiai, nes atiduota visa meilė, padaryta visa, kas geriausio buvo įmanoma padaryti, vėliau padeda lengviau pereiti netekties fazes, išgyvenamas mažesnis kaltės jausmas. Visada prisimename, kas buvo paskutinį kartą, todėl ryšio su vaikeliu paskutinėmis dienomis užmezgimas svarbus ir tėvams, ir juo labiau kūdikiui. Suaugę mirštantieji nori būti apsupti meilės ir rūpesčio iškeliaujant į Amžinybę, o nuo mažučio kūdikėlio kartais norime pabėgti, nes mums per daug skaudu. Juk ne naujiena, kad įsčiose esantis kūdikis jaučia tėvų, ypač motinos išgyvenimus ir savaip reaguoja, patiria bei rodo emocijas. Ką tik užgimęs vaikelis yra neatskiriama motinos dalis ir jie tarpusavyje labai susiję. Todėl nevertėtų tėvams, ypač mamoms, bijoti savo sergančio ir kenčiančio vaikelio ir jo šalintis, net jeigu juos skiria inkubatorius ar medicininė aparatūra. Vaikutis nori būti apsuptas tėvelių rūpesčio ir meilės iki pat paskutinio širdelės suplazdėjimo, nesvarbu kiek valandų, dienų ar metų būtų sulaukęs.

Atsisveikinimas ir buvimas šalia – net jei tai trunka tik akimirką – gali turėti ilgalaikę reikšmę. Išgyventas ryšys, ištarta meilė ir galimybė būti kartu iki paskutinio momento dažnai padeda sumažinti kaltės jausmą ir palengvina ilgą gijimo kelią. Nors skausmas neišnyksta, jis gali tapti švelnesnis, kai žmogus jaučiasi padaręs viską, ką galėjo.

Šis straipsnis užbaigia ciklą „Vaiko netektis“. Jei dar neskaitėte ankstesnių dalių, kviečiame susipažinti su emocinių išgyvenimų bei šeimos santykių pokyčių temomis – jos padės geriau suprasti visą netekties išgyvenimo kelią.

Literatūra:

• Jeffreys, J. Shep (2005). Helping Grieving People: When Tears Are Not Enough.
• Schneider-Biehl, Terry. Perinatalinė netektis. Perinatalinio mokymo programa „Gimti sveiku“, Vilnius, 2000.
• Thomson, Tammie. Journeys Through Grief. NSW, Australia.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas žurnale „Artuma“, Nr. 11, 2006 m. lapkričio mėn.