Esu trijų ankstukų mama. Iš jų vienas, pats pirmutinis, 22 savaičių angeliukas, išgyvenęs 4 paras.
Abigailė gimė 28 savaičių. Šiuo metu jai 1.8 mėnesio (koreguoto 1.5 mėnesio). Kai ji gimė, buvo 1140 gramų, 39 centimetrų ūgio. Mažiausiam Aironui šiuo metu 3 mėnesiai (1 mėnuo koreaguoto). Jis gimė 31 savaitę, svėrė 1556 gramus, buvo 40 centimetrų ūgio.
Pirmasis nėštumas iki 22 savaičių buvo labai sklandus. Jokių blogų požymių. Vieną dieną pasirodė kraujas ir iškart vykau į greitąją pagalbą. Ten nustatė infekciją. Tuomet iš Tauragės buvau skubiai nugabenta į Kauno klinikas. Dienų bėgyje gimė berniukas Emilis, mūsų angeliukas, kuriam jau būtu 4 metukai.
Po dvieju metų pastojau vėl. Iki 24 savaitės niekas nieko blogo neįtarė, kol nenuvykau į Kauno klinikas apžiūrai. Ten buvau iškart perkelta į akušerijos skyriu dėl sutrumpėjusio kaklelio. Einant 27 savaitei, naktį nubėgo vandenys. Gimdymo veikla neprasidėjo. Paskyrė antibijotikų kursą. 28 savaitę padarė kraujo tyrimus ir jie parodė kylančią infekciją. Nieko nelaukę išgabeno į gimdyklą. 16:23 h gimė mergaitė Abigailė.
Po metų, prieš Abigailės pirmaji gimtadienį, netikėtai sužinojome, kad vėl laukiuosi. Neslėpsiu, nerimo buvo daug, žinant mano nėštumo patirtis… Labiausiai bijojau, jog vėl pagimdysiu anksčiau laiko…
Su trečiu nėštumu nustatė gimdos kaklelio nepakankamumą. Abigailė pirmomis dienomis buvo sveika mergaitė. Prabėgus kelioms dienoms kilo šlapimo takų infekcija. Nustatyta įgimta hidronefrozė. Metukų laiko buvo atlikta operacija ir mūsų bėdos baigėsi.
Kadangi Aironas dar tik koreguoto mėnesio, tai jis tik valgo budrauja ir miega. Abigailė labai judri mergaitė, viskuo domisi greit mokinasi. Ligonineje teko pabūvoti su ja tik dėl operacijos. Labai mažai sirgo. Metai prabėgo labai greit. Su raida mes nuo bendraamžių neatsilikome, kaip tik kitus vaikus net praaugome. 🙂
Abigailei šiuo metu 1.8 mėn., domisi viskuo. Labiausiai patinka gyvūnai, nesvarbu ar svetimas augintinis ar jos, ji vistiek eis ir nebijos. Kadangi vasara, tai ji turbūt iš baseino galėtų kiaurą dieną neišlipt. Šiuo metu labai pavydi savo mažajam broliukui. Visko reikia, ko ir broliui.
Kas labiausiai palaikė, tai vyras ir tėvai. Taip pat perskaitytos istorijos apie ankstukus. Su viena mama dar 2019 metais susipažinom ir iki šiol kartais pabendraujam. Ačiū Linai Volungei, kuri tikrai palaikė tuos visus momentus ir vis parašydavo ir pasakydavo to, ko labiausiai reikėjo.
Būna tikrai dienų sunkių, bet svarbu visada tikėti savo mažaisiais kovotojais. Vieną dieną bus geriau, kitą blogiau, bet jie patys stipriausi kovotojai ir tėvų tikėjimas, kad jie gali.
