Norėjau pasidalinti su jumis savo istorija. Esu mama netgi dviejų neišnešiotukų.
O istorija mano labai paprasta. 2010 kovą pastojau. Tai buvo laukiamas nėštumas, pirmasis vaikelis. 2010 spalio 26 dieną mano vyras dengė mūsų namo stogą. Tą dieną jam paskambino labai svarbus klientas, ir man, 34 savaitę besilaukiančiai nėščiajai, reikėjo lipti kopėčiomis, kad paduočiau vyrui telefoną. Manau, kad tai ir buvo priežastis to, kad naktį, iš 26 į 27 dieną, man nubėgo vandenys. Nuvažiavau į Antakalnio ligoninę, ir man pasakė, kad vandenų mažiui neužteks, teks gimdyti greitai. Bet parą mažius galės pabūti, nes jam reikia subrandinti plaučius. Tuo metu jau žinojome, kad laukiuosi sūnelio.
Man suleido vaistus, kad neprasidėtų gimdymas ir brandino tą dieną vaikui plaučius. 28 dieną iš ryto pasakė, jeigu savaime gimdymas neprasidės, jį pradės skatinti. Iki 14 val. neprasidėjo, tuomet pradėjo skatinti, o jau 17 val. prasidėjo labai stiprūs sąrėmiai ir buvau gimdykloje. 19:17 val. gimė mūsų sūnelis, viskas įvyko labai greitai, jokio stipraus skausmo gimdymo metu neprisimenu, atsimenu, kad labai išgyvenau, kol neišgirdau mažiaus pirmo riksmo. Mažiuko man nedavė, iš karto pamatavo ir išsinešė. Iki 21 val. dar prabuvau gimdykloje, kol man paruošė palatą, liepė nesikelti. Bet kadangi aš nežinojau, kaip mano sūnus laikosi, aš pati nuėjau į Intensyvios terapijos skyrių jį pamatyti. Kai užėjau, radau savo mažiuką, vos jį pamačiau, apsiverkiau. Didelės akys, lieknutis, mažytės rankytes, kojytės. Kojinytės, kepuryte jam buvo per dideli.
Šalia buvo man labai artimas žmogus, mano mama, kuri man pasakė, -„Ko tu verki? Pažiūrėk į mažių – jis pats kvėpuoja be kaukės, tai jau parodo, kad jisai labai stiprus“. Ir tada mažius atmerkė akytes į mane taip pažiūrėjo, kad man praėjo visas liūdesys ir aš nusišypsojau. Vaiko tėvo mėnesį nebuvo šalia. Mums teko 10 dienų prabūti ligoninėje. Kraujyje vaikui rado infekciją, o 3 dieną prasidėjo naujagimio gelta, kuri tęsėsi labai ilgai – netgi 5 dienas. Maitinau pati, kas 3 valandas nutraukinėdavau pienuką ir jam nešdavau. Vieną kartą mačiau, kaip jį išmaudė, pastebėjau, kad vandenukas jam labai patiko. Kas kartą ateidama pas jį, vis kalbėdavau su juo, sakydavau, kad jisai tikras stipruolis, kad mama jį labai myli. Kai pirmą kartą man jį leido paimti į rankas, labai apsidžiaugiau, priglaudžiau prie krūtinės, tokį šiltą jausmą pajutau. 8 dieną jau gelta praėjo ir man atnešė mažiuką į palatą. Aš neturėjau tinkamų rūbelių, visi buvo jam per dideli. Mažiukas gimė 46 cm ir svėrė 2320 g, bet paskui svoris stipriai sumažėjo. Išvažiuojant namo jau ir svėrė 2600 gramus.
Man teko mokintis visko: kaip tokį mažiuką išmaudyti, rengti, kambario temperatūra turėjo būti atitinkama, ir svarbiausia, mažius neimdavo krūties, nes buvo labai jau didėlis tinginukas. Nors sako, kad pradžioje neišnešiotukai vystosi lėčiau, bet maniškis labai greitai pasivijo savo bendraamžius. Aišku, primaitinti aš pradėjau tik 6 mėnesį, sėdėti sūnus pradėjo vėliau – tik apie 8 mėnesį, vaikščioti pradėjome kai suėjo metukai. Dantukas pirmas išdygo tik 10 mėnesį, o paskui jį ir visi kiti dantys lindo.
Tokia mano istorija, du neišnešiotukai ir abu tokie skirtingi. Neišnešiotukų tėvai nenusiminkite, tikrai viskas bus gerai. Jūsų vaikeliai gimsta tokie mažiukai, bet jau kovoja su visais likimo sunkumais. O kai paauga, tikrai pasiveja, o kai kurie ir lenkia savo bendraamžius. Stiprybės tėveliai!
