Ankstukų pagalbos linija Savanoriaukite Aukokite

Istorijos

KRISTUPAS 28 savaitės 800 g

Kodėl paskubėjai, mažyti?

Rašau mamoms, kurios šią minutę negali paimti savo kūdikėlio ant rankų, negali jo žindyti, negali priglausti prie krūtinės… Vienintelis vilties spindulėlis – atidaryti inkubatoriaus langelį, paglostyti mažulytę rankytę ar pėdutę ir tikėti, kad iš šio mažo coliuko išaugs sveikas ir stiprus žmogus…

Prieš dvidešimt du metus buvau viena iš jūsų, gal todėl ir rašau, nes puikiai prisimenu, kaip nesinorėjo žiūrėti televizijos reklamų ar atsiversti žurnalų, kuriuose puikavosi dideli pūstais žandais kūdikiai. Beprasmiški atrodė visi pirkiniai, gražūs drabužėliai, nes viso to galėjo ir neprireikti…

Prieš dvidešimt du metus mano berniukas gimė 28 savaitę, tesvėrė vieną kilogramą, o per savaitę išbarstė dar du šimtus gramų. Santariškėse jis atsidūrė stebuklingai išgyvenęs vieną savaitę ir tesverdamas vos 800 gramų. Pavadinome mažylį Kristupu, lyg atiduodami jo likimą Dievo malonei. Tikrai nebuvau labai tikinti, bet tuo metu malda buvo lyg alternatyva žodžiams ir kaltųjų paieškai. Nežinia, ar galima tuo guostis, bet Lietuvoje net 6 proc. gimdyvių gimsta neišnešioti naujagimiai.

Kodėl tai nutiko būtent mums? Natūralu ieškoti priežasčių: gal paskubėjome lauktis antrojo vaikelio, organizmas dar nespėjo atsigauti po pirmojo gimdymo, gal ir vertėjo paklausyti gydytojos patarimo nekelti sunkių daiktų, bet pusantrų metukų dukra vis pasiprašydavo panešama, ji svėrė ne mažiau kaip 12 kilogramų. Ir pagaliau 1992 metų vasara buvo bene pati karščiausia šimtmečio vasara. Viso to, matyt, ir užteko, kad prasidėtų priešlaikinis gimdymas…

Niekada gyvenime nepagalvotum, koks gali būti svarbus net ir vienas gramas, juk dideliame savo pasaulyje viską matuojame kilogramais, centneriais, tonomis. Santariškių neišnešiotų naujagimių skyriaus inkubatoriuje auginamo ir slaugomo Kristupėlio likimas balansavo ant svarstyklių. Vieną dieną vaikutis priauga dešimt gramų, tas dešimtukas suteikia vilties, kad jis kabinsis į gyvenimą. Kitą dieną nėra tų dešimties gramų, arba svoris dar labiau sumažėja, vėl neviltis… Svarbiausia – apsišarvuoti kantrybe, nes minusų ir pliusų kova tęsiasi ne vieną mėnesį.

Gal ir gerai, kad tuo metu mes nežinojome, jog 1992–1993 metais net 70–80 proc. tokių vaikučių nebuvo lemta išgyventi. Būtent tais metais Lietuvoje pradėjo veikti Perinatologijos programa ir nuo 1999-ųjų galimybę kabintis į gyvenimą medikų pasiaukojimas suteikia beveik 60 proc. neišnešiotų, mažiau nei kilogramą sveriančių naujagimių…

Žinoma, mergaitės turi daugiau galimybių… Pati mažiausia Lietuvoje išauginta mergytė Rasa Marija gimusi svėrė vos 450 gramų, jai buvo 28 savaitės. Medikai sako, kad teoriškai galima išauginti kūdikį, gimusį net 22 savaitę. Japonai didžiuojasi, kad jiems pavyksta išgelbėti 50 procentų tokių coliukų, tačiau likusiame pasaulyje jų išgyvenimo procentas labai mažas.

Bene baisiausias išgyvenimas mamai, kai mažylis „pamiršta“ kvėpuoti. Mažo svorio vaikučiai būna tokie silpni ir bejėgiai, kad tiesiog pavargsta, tad juos gelbėja tik nuolatinis medikų budrumas ir atsidavimas. Medikai tai vadina kvėpavimo sutrikimo sindromu. Auginant neišnešiotą naujagimį, specialiais vaistais brandinami ir auginami jo plaučiukai. Tad vaikučiui stiprėjant, priaugant svorio, jis jau sugeba pats kvėpuoti.

Gyveno mūsų Kristupėlis Santariškėse daugiau nei tris mėnesius, kol po kruopelę prisiaugino 2670 gramų. Išmoko kvėpuoti, valgyti. Kai parsivežėme namo, jis buvo panašus į miniatiūrinį naujagimį. Bet vargai vargeliai nesibaigė…

Kristupas pradėjo sėdėti sulaukęs 9 mėnesių, ropoti – 12, vaikščioti – 14. Mes tuomet skaičiavome pagal jo gimimą, nes dar nebuvome nieko girdėję apie koreguotą amžių. Šaunūs skaičiai, gal jie būtų dar geresni, bet buvo ir kita statistika: gripas, peršalimo ligos, bronchitai, plaučių uždegimai, mažakraujystė ir kraujo perpylimas, ir tai dar ne viskas. Kristupas taip ir augo: dvi savaites serga, dvi bando atsigauti nuo ligų, po to vėl dvi serga…

O per tas dvi sveikąsias savaites dar reikėdavo aplankyti gydytojus specialistus: neurologą, kuris kiekvieną mėnesį paskirdavo vis kitokią mankštelę, akių gydytoją, kuris pusantrų metukų berniukui parinko akinukus. Retinopatijos mums pavyko išvengti, o trumparegystę galėjome jam genais perduoti ir mes patys, jau nuo paauglystės pabalnoję nosis akiniais. Niekas dabar negali žinoti.

Kol Kristupas buvo mažiukas, save padrąsindavome viena tikra istorija. Pasirodo, garsų anglų politiką Vinstoną Čerčilį motina pagimdė per kažkokį balių rūbinėje, būdama nėščia vos šeštą mėnesį. Vinstonas užaugo sveikas ir drūtas, rūkė dieną naktį ir gyveno beveik šimtą metų…

Šią vasarą Kristupui bus jau dvidešimt trys metai… Mokosi Škotijos koledže internetinių puslapių dizaino. Turi draugę, kurią labai myli… Juokaujame, kad netrukus galime tapti seneliais.

Mūsų gyvenimas teka įprasta ramia vaga, lyg nieko ypatingo ir nebuvę. Net ir baimės, kad patirti išgyvenimai kankins prisiminimuose, jau neliko. Bėga metai, o atmintis žaibišku greičiu trina visus vargus, net ir dabar pasakodama savo istoriją prisimenu ją lyg svetimą, kieno nors kito…

Auksė Kontrimienė