Vaiko netektis: kiekviena šeima gedi savaip

Yra netekčių, kurių neištrina laikas. Ir meilė, kuri, nepaisant netekties, niekada nesibaigia.

Lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, mintimis esame šalia šeimų, kurių mažyliai išėjo per anksti. Šeimų, kurioms teko patirti vieną skaudžiausių išgyvenimų – atsisveikinti su savo vaikeliu, kurio gyvenimas buvo per trumpas, per trapus, tačiau paliko neišdildomą pėdsaką artimųjų širdyse.

Kiekviena šeima netektį išgyvena savaip

Kiekvienos šeimos gedulas yra skirtingas. Vieniems norisi kalbėti apie savo vaikelį, dalytis prisiminimais, girdėti jo vardą ir jausti artimųjų buvimą šalia. Kitiems reikia tylos, ramybės ir erdvės išgyventi netektį savaip.

Viena šeima gali trokšti artimųjų apsilankymo, šilto apkabinimo ar kartu uždegtos žvakutės. Kita gali prašyti kurį laiką nerašyti, neskambinti ir leisti išgyventi šį skausmą tik dviese. Abu šie pasirinkimai vienodai svarbūs ir verti pagarbos.

Nėra vieno teisingo būdo gedėti

Švelniai primename, kad nėra vieno teisingo būdo gedėti. Ir nėra vienodų poreikių, kuriuos turėtų visi netektį patyrę tėvai. Gedinčios šeimos turi teisę pasakyti, ko joms šiuo metu reikia, ir nusibrėžti ribas, nesijausdamos dėl to kaltos.

O mums visiems svarbu prisiminti, kad ne visada reikia rasti tinkamus žodžius ar mėginti sumažinti kito žmogaus skausmą. Kartais kur kas svarbiau išgirsti, priimti ir gerbti tai, ką išgyvena netektį patyrusi šeima.

Kaip būti šalia netektį išgyvenančios šeimos?

Vienus tėvus gali skaudinti tyla, kai aplinkiniai vengia kalbėti apie jų vaiką, tarsi nieko nebūtų nutikę. Kitiems skaudu, kai netektis nuolat primenama, apie ją klausinėjama ar tikimasi, kad jie pasidalys savo išgyvenimais.

Norėdami padėti, kartais skubame guosti, taisyti situaciją ar palengvinti kito žmogaus skausmą. Tačiau palaikymas neturėtų virsti spaudimu. Tai, kas vienam suteikia paguodos, kitą gali dar labiau įskaudinti.

Net ir nuoširdžiai norintys padėti artimieji ne visada žino, ko gedintiems tėvams tuo metu labiausiai reikia. Todėl svarbu išklausyti šeimos poreikius ir gerbti jos pasirinkimus, net jei jie skiriasi nuo mūsų lūkesčių.

Svarbiausia ne tai, kaip mes norėtume padėti, o kokios pagalbos iš tiesų reikia gedinčiai šeimai.

Meilė, kuri niekada nesibaigia

Uždegdami atminimo žvakeles prisiminkime ir pačius mažiausius, kurių nebėra tarp mūsų. Jų gyvenimas galėjo trukti vos kelias akimirkas, tačiau meilė jiems išliks amžinai. Jie visada bus savo šeimos istorijos dalis.

O šeimoms, kurios ilgisi savo mažylių, norime priminti – jums nereikia su savo skausmu likti vieniems.

Įrašas parengtas remiantis „Neišnešiotuko“ šeimas konsultuojančios psichologės, psichoterapeutės-kandidatės Evelinos Sabaitytės rekomendacijomis.